Krikščioniškojo Tikėjimo Išpažinimas [A1]

1.1. Dievas Tėvas

Didžiausia Visumos dievybė yra Dievas. Jis yra Visagalis, visų daiktų, dangaus ir žemės Sutvėrėjas ir Išganytojas (Gen. 1:1; Neh. 9:6; Ps. 124:8; Iz. 40:26, 28; 44:24; Apd. 14:15; 17: 24-25; Apr. 14:7). Jis vienintelis ir nemirtingasis (1 Tim. 6:16) yra mūsų Dievas ir Tėvas ir Jėzaus Kristaus Tėvas (Jn. 20:17). Jis aukščiausias Dievas (Gen. 14:18; Num.24:16; Deut. 32:8; Mk.5:7) ir vienintelis tikrasis Dievas (Jn. 17:3; 1 Jn.5:20).

1.2. Jėzus – Dievo Sūnus

Jėzus yra viso sutvertojo pirmagimis (proototokos) (Kol. 1:15), todėl Dievo sutvėrimo pradžia (arche) (Apr. 3:14). Jis yra Dievo Vienatinis (monogene) Sūnus (Mt. 3:17; Jn. 1:18; 1 Jn 4:9), kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios ir gimė iš Mergelės Marijos (LK 1:26-35). Jis yra Kristus arba Mesija (Mt. 16:16; Jn.1:41), kurį atsiuntė Dievas, kad būtų mūsų Gelbėtojas ir Ramintojas (Mt.14:33; Jn. 8:42; Efez. 1:7; Titui 2:14).Jis vadinamas Aukščiausiojo Dievo Sūnumi (Mk.5:7). Prisikėlimu iš numirusiųjų Jis paaukštintas Dievo Sūnumi Šventosios Dvasios stiprybėje (Rom. 1:4). Jam suteiktas Dovido sostas, kad per amžius viešpatautų Jokūbo namuose, ir Jo viešpatavimui nebus galo (Lk.1:32).

1.3. Šventoji Dvasia

Šventoji dvasia (Apd. 2:4) yra Dievo stiprybė ir esmė, kurią Jėzus pažadėjo siųsti išrinktiesiems (Jn. 16:7). Tai ne asmuo, bet Dievo gyvosios galybės pasireiškimas, priemonė, per kurią mes tampame Dieviškojo stebuklo dalyviais (2 Pt. 1:4), pripildytais Šventąja Dvasia (Apd. 9:17; Ef. 5:18). Todėl mes visi esame Dievo Sūnūs (Jobo 38:7; Rom. 8:14; 1 Jn. 3:1-2) ir Kristaus bendraįpėdiniai (Rom. 8:17; Gal. 3:29; Titui 3:7; Žyd. 1:14; 6:17; 11:9; Jas. 2:5; 1 Pt. 3:7). Tai duota tiems, kurie prašo (Lk. 11:9-13) ir klauso jo, pasilieka juose, kurie klauso Dievo įsakymų (1 Jn. 3:24; Apd. 5:32). Šventoji Dvasia yra Globėjas, kuris Dievo tarnus atveda prie visiškos tiesos (Jn.14:16; 17, 26). Šventoji Dvasia duoda stiprybės liudyti (Apd. 1:8). Kaip parašyta 1 laiške Korintiečiems 12:7-11, duoda dovanas ir neša vaisius (Gal. 5:22-23). Tai neduodama su saiku (Jn. 3:34; Rom. 12:6), - yra būdas, kaip Dievas galų gale yra viskas visame kame (1 Kor. 15:28; Ef. 4:6).

1.4. Šventosios Dvasios santykiai su Kristumi ir žmonija

Šventoji Dvasia veikia jau prieš krikštą ir per Kristų veda žmones prie Dievo (Žyd.7:25).

Dvasios pirmieji vaisiai suteikiami krikšto metu. Laiške Romiečiams 8:23 aiškiai pasakyta, kad Šventosios Dvasios gavimas neįvyksta, kol neįvyko kūno išganymas.

Taip mes atgimstame iš naujo ir kiekvieną dieną dvasiškai augame Jėzuje Kristuje, kol patenkame į Dievo malonę. Šventoji Dvasia yra tiesos Dvasia (1 Jn. 4:69; 5:6) ir, kalbėdami tiesą visada ir visur, mes augame Kristuje, kuris yra mūsų visų Galva (Ef.4:15). Šventoji Dvasia yra Dievo Dvasia (Rom. 8:14) ir Tikėjimo Dvasia (2 Kor.4:13), nes Dvasia visa pažįsta ir visa žino (1 Kor. 2:10-11, 12:3).

Šventoji Dvasia nėra Dievo Trejybės nepriklausomas aspektas, bet priemonė, kurios pagalba mes tampame elohimais (Cak. 12:8). Dvasia perduoda Dievui mūsų mintis ir mus pačius. Būdamas surištas su Jėzumi Kristumi kaip mūsų tarpininku ir vidurinį elohimą ar theos (Ps.45:6-7; 12:8; Žyd. 1:8-9), tai suteikia Kristui galimybę raminti mus ir naudotis Dieviškąja stiprybe. Šventoji Dvasia kiekvienam asmeniui suteikia konkrečią apraišką, kad su jos pagalba, Dievui pageidaujant, būtų pagarbintas visas kūnas (1 Kor. 12:7-11).

Šventoji Dvasia gali būti užgesinta ( 1 Tes. 5:19), jei jos nepaiso ar ją liūdina (Ef.4:30), jeigu tai didėja, Šventoji Dvasia gali apleisti žmogų.

Laiške Galabams 5:22 sakoma, kad Šventosios Dvasios vaisius yra meilė. Todėl, jeigu mes nemylime vienas kito, Šventoji Dvasia nedalyvauja.

Kaip sakoma laiške Filipiečiams 3:3, Šventoji Dvasia yra priemonė, kurios pagalba mes meldžiamės Dievui. Todėl ji negali būti Dievas kaip pamaldų ir meldimosi objektas. Todėl negali būti lygiavertė su Dievu Tėvu. Tai jėga, kuri stiprina Kristų, ir Kristus yra Amžinasis Tėvas (Iz. 9:6), nuo kurio danguje ir žemėje kiekviena tėvystė turi vardą, yra daug tėvų ir genčių (Ef. 3:15). Atsiųstasis Kristus tampa Amžinuoju Tėvu.

Visos gentys gavo savo vardą iš Dievo Tėvo, todėl mes klaupiamės prieš Dievą Tėvą, melsdami Jį (Ef.3:14-15).

Kristus buvo visos kūrinijos pirmagimis ir viengimis. Jo sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir kas neregima. Visi daiktai sutverti per Jį ir Jam. Jis yra pirma visų daiktų, ir visa Juo laikosi (Kol. 1:16-17). Bet tai buvo Dievas, kuris Jį sutvėrė ir kuris norėjo, kad Kristus būtų ir egzistuotų kaip gyva būtybė. Todėl Kristus nėra Dievas tokia prasme, kaip Dievas Tėvas, kuris yra Dievas vienintelis ir nemirtingas (1 Tim. 6:16), kuris egzistuoja Visumoje.

Krikščionys kviečiami palikti šį pasaulį, kad gyventų aukojimosi ir patarnavimo gyvenimą. Daug pašauktų, bet išrinktųjų bus nedaug (Mt. 20:16; 22:14). Krikščionys yra išrinktieji, taip pat kaip Kristus buvo Dievo išrinktasis (Lk. 23:35). Išrinktuosius pagal Dievo valią (1 Pet. 2:4) išsirinko Kristus (Jn. 6:70, 15:16, 19).

Kad padėti Bažnyčiai, išrinktiesiems, kurie yra Bažnyčia arba dvasiškieji, yra duotas supratimas apie Dievo paslaptis. Šventoji Dvasia yra mechanizmas, kurio pagalba jie gali suprasti Dievo ir Dievo Karalystės paslaptis (Mk. 4:11). Nes Dievo išmintis skelbiama paslaptyje (1 Kor. 2:7), kurią išaiškina Dievo tarnai (1 Kor. 2:7, 15:51). Dievo valia yra aiškinama kaip paslaptis (Efez. 1:9), kurią apraiškos pagalba Dievas yra davęs savo tarnams. Tolimesnė paslaptis yra Kristaus veikimas per išrinktuosius. Povilas rašė:

“Jūs jau esate girdėję apie man suteiktą Dievo malonės tarnybą jūsų labui. Apreiškimu man buvo atskleista Dievo paslaptis, apie ką trumpai esu jau aprašęs. Skaitydami galite įsitikinti, kad aš suvokiu Kristaus paslaptį, kuri ankstyvesnėms žmonių vaikų kartoms nebuvo paskelbta taip, kaip ji dabar Dvasios atskleista jo šventiesiems apaštalams ir pranašams. Pagonys yra paveldėtojai, priklauso bendram kūnui ir drauge laukia pažado Kristuje Jėzuje iš Evangelijos” (Efez. 3:2-6).

1.5. Kristaus, Šėtono ir Dievo Vaikų santykiai su Dievu

Biblijoje yra kelios esybės, kurios vadinamos Elohim ar Theoi, turint omenyje dievus. Kristus buvo viena iš tokių pavaldžių esybių, kuri Senajame Testamente vadinama Elohim vardu (Cak. 12:8). Naujajame Testamente apie Kristų pasakyta, kad Jis, kai sugrįš ant žemės, bus Naujoji Aušrinė Žvaigždė. Jis dalinsis visoje savo didybėje su savo išrinktaisiais (Apr. 2:28; 22:16).

Dievas Biblijoje aprašomas kaip Kristaus Tėvas (Rom. 15:6; 2 Kor. 1:3; 11:31; Efez. 1:3,17; Kol. 1:3; Žyd. 1:1; Pet. 1:3; 2.Jn.3; Apr. 1:1, 6, 15:3). Kristus savo gyvenimą, galią ir autoritetą gavo iš Dievo Tėvo (Jn. 10:17-18).

Kristus yra paklusnus Dievo Tėvo valiai (Mt. 21:31; 26:39; Mk. 14:36; Jn.3:16; 4:34). Dievas išrinktuosius atidavė Kristui, nes Dievas yra aukštesnis už Kristų (Jn.14:28) ir aukštesnis už visus (Jn. 10:29). Dievas atsiuntė į pasaulį savo vienagimį (monogene) Sūnų, kad mes gyventume per Jį (1 Jn. 4:9). Tai yra Dievas, kuris pagerbia ir pašlovina Kristų (Jn. 8:54), būdamas aukštesnis už Kristų (Jn. 14:28).

Dievas yra uola (sur), kaip akmens skaldykla ar kalnas, iš kurio išlaužiami kiti akmenys, akmeninis peilis apipjaustymui, kas minima Jozuas 5:2, pagrindinis ir veiksmingiausias pamatas (Deut. 32:4), uola (Deut. 32:15), kuri pagimdžiusi juos ( Deut. 32:18, 28:31). 1 Samuelio 2:2 sakoma, kad mūsų Dievas yra mūsų Uola, Amžinoji Uola (Izaijo 26:4). Iš šios uolos iškirsti visi kiti akmenys, taip pat kaip tikėjime visi yra Abraomo vaikai (Izaijos 51:1-2). Iš šios Uolos kilęs Mesija (Dan. 2:34:45), kad pajungti savo valdžiai pasaulio imperijas. Dievas yra uola, ant kurios padėti pamatai ir ant kurios Kristus pastatys savo Bažnyčią (Mt. 16:18), ant kurios jis ilsisi. Mesijas yra Dievo Šventovės pagrindinis kertinis akmuo, kuris susideda iš Švenčiausiųjų ir Šventųjų (Naos) Šventosios Dvasios saugykla. Visi šventyklos akmenys išlaužti iš Uolos, kuri yra Dievas, taip pat kaip Kristus buvo išlaužtas. Šie akmenys yra duoti Kristui. Tai dvasinė uola (1 Kor. 10:4), nusižengimo ir atsitrenkimo akmenys (Rom. 9:33), tai akmenys, iš kurių statoma Šventovė.

Kristus kuria Šventoves, kad Dievas galėtų būti virš visų, per visus ir visuose (Efez. 4:6). Pagal Dievo valią Kristus yra visa ir visuose (panta kai en pasin Kol 3:11), paklojant visus dalykus Jam po kojų (1 Kor. 15-27), davė Jam galią būti Bažnyčios galva, kuri yra Jo Kūnas, pilnatvė To, kuris visa visame pripildo (Efez. 1:22,23). Kai Dievas visa pajungė Kristui po kojų, Jis paskelbė, kad savaime suprantama, jog Jis pats yra vienintelis, kas nepajungtas po Kristaus kojomis ( 1 Kor. 15:27).

Nors Kristui yra pajungta visa, Kristus pats yra pavaldus Dievui. Dievas Jam pajungė visa todėl, kad būtų visa visuose (panta en pasin 1 Kor. 15:28). Todėl platoniečių doktrinos, kurie stengiasi Dievą ir Kristų sutapatinti Trejybėje, prieštarauja Raštams. Kristus atsisėdo Dievo Didybės sosto dešinėje, Dievo karalystėje (Žyd. 1:3,13,8:1, 10:12, 12:2; 1 Pet. 3:22) ir dalina su Dievu sostą, taip pat kaip išrinktieji dalinsis tą sostą, kuris duotas Kristui (Apr. 3:21), kuris yra Dievo sostas (Ps.45:6-7; Žyd. 3:21), arba Dievas yra Jo sostas.

Dievas, kuris siunčia, yra didesnis už tą, kuris siunčiamas (Jn. 13:16) ir Tarnas negali būti didesnis už savo šeimininką (Jn.15:20).

Dykumoje Kristų pasikvietė Šėtonas, ir prasidėjo Šėtono išbandymai. Šėtonas, kuris buvo šios planetos sargas ir mokytojas arba Aušrinė Žvaigždė, Liuciferis ar Šviesos Nešėjas (Izaijo 14:12), iš esmės buvo vienas iš Elohimų ar dievų, kurie pavaldūs Dievui Tėvui.

Kristus buvo Žvaigždė, kuri turėjo ateiti iš Jokūbo (Numeri 24:17). Todėl Mozės knygose rašoma, kad viena iš Aušrinių Žvaigždžių , kurios minimos kaip dalyvavusios šios planetos kūrimo metu (Jobo 38:7), vienas iš Elohimų turėjo tapti žmogumi iš Jokūbo ir Dovido (Apr.22:16).

Šis Elohimas, kurį mes pažįstame kaip Jėzų Kristų, dar nebuvo šios planetos Aušrinė Žvaigždė. Šį statusą gavo Šėtonas (Izaijo 14:12; Ezerchielio 28:2-10).

Kristus buvo pateptas kaip Izraelio Elohimas (Ps. 45:7) ir pateptas savo palydovams ar partneriams. Vis dėlto faktiškai Kristus nebuvo Aušrinės Žvaigždės pozicijose ir neprisiims tokių pareigų iki antro savo atėjimo. Šį statusą ir pareigas Kristui pasidalins su išrinktaisiais tie, kurie norės matyti Jį Aušrinės Žvaigždės statuse savo širdyse (2 Pet. 1:19). Pažadėjimas, kad išrinktieji dalinsis šioje stiprybėje randamas Apreiškimo 2:28.

Kaip pasakyta Izaaijo 14:12-13, Aušrinė Žvaigždė – Šėtonas metė iššūkį Visagaliui Dievui arba Dievui Tėvui. Jis bandė garbinti savo sostą kaip Dievo sostą ir pakelti aukščiau Dievo Žvaigždžių arba Elohimų Sandoras. Ši sandora yra Elohimų ar Dievo bendruomenė, kuri minima Psalme 82:1. Įdomu pastebėti, kad Iraneusas, Polikarpo mokinys, Jono mokinys manė, kad Psalme 82:1 kalbama apie Theoi arba dievus, kurie priima ir išrinktuosius arba tuos,kurie yra pašaukti. (Against Heresies, Bk. 3, Ch. 6, ANF, Vol. 1, p. 419).

Yra keletas Dievo Sūnų (Jobo 1:6; 2:1, 38:7; Ps. 86:8-10, 95:3, 96:4; 135:5), kurie identifikuoti kaip Bene Elyon arba Aukščiausiojo Sūnus. Išrinktieji žmonės taip pat įsijungė į dievybę kaip Dievo Vaikai (Rom. 8:14). Taip Kristus ir išrinktieji kaip Dievo Sūnūs yra iš Dievo per Šventąją Dvasią iš anksto paskirti jau nuo pasaulio pradžios. Kristus tapo žmogumi. Jis ir visi išrinktieji gauna Sūnaus teises per Šventąją Dvasią su didžia galia ir prisikėlimu iš numirusiųjų (Rom. 1:4).

Iš Apaštalų Darbų 7:35-39 galima spręsti, kad su Moze Sinajaus kalne kalbėjo angelas, ir šis angelas buvo Kristus. Laiške Galatams 4:14 Povilas sulygina save su Dievo angelu, kuris yra viename lygyje su Jėzumi Kristumi.

Ir mes tampame tolygūs angelams (Mt. 22:30) kaip isaggelos (Lk. 20:36), būdami Kristaus bendraįpėdiniai (Rom. 8:17; Gal. 3:29; Titui 3:7; Žyd. 1:14; 6:17; 11:9, Izaijo 2:5; 1 Pet. 3:7). Senasis Testamentas YHWH Angelą identifikuoja ir su Jehovu, ir su Elohimu (Exodus 3:2, 4-6, kur Dievas arba Elohimas buvo angelas; Cak. 12:8).

Psalmė 89:6-8 parodo, kad egzistuoja Šventųjų Bendruomenė (gedosim ar gadosim, įgyvendinta ir žmonėse), kuri jungia ir vidinę ir išorinę tarybą. Ji priimama kaip dieviškoji Teisingumo Elohimų Sueiga.

1.5.1. Kristus kaip Dievo Sūnus

Šėtonas bandė gundyti Kristų įvairiausiais būdais. Pirmiausia jis kreipėsi į Kristų kaip į Dievo Sūnų (Mt.4:3; 4:6; Lk 4:3). Demonai taip pat vadino Kristų Dievo Sūnumi (Mt. 8:29; Lk.4:41; Mk. 3:11). Šėtonas bandė pasiekti, kad Kristus įrodytų, kad Jis yra Dievo Sūnus, panaudodamas tam tikrą jėgą. Nes Dievas buvo pažadėjęs, kad Jis siųs angelus Jį apsaugoti (Ps.91:11-12). Šėtonas jį stebėjo visoje jo kelionėje ir pristojo kiekvienu metu. Taip, iškraipydamas Raštus, Šėtonas bandė paimti Kristaus gyvenimą.

Kristus nė karto nebandė ištaisyti Šėtono ar demonų, užtikrinant, kad Jis yra Dievas, o ne Dievo Sūnus. Iki pat jo mirties, kai buvo įsteigta doktrina, kuri teigė, jog Kristus yra Dievas tokia pat prasme kaip Dievas Tėvas, ir siekiant klaidingo mokymo, kad po mirties Kristus turi apginti save gyvenime, nė vienas demonas nebandė meluoti, tvirtinant, kad Kristus yra tikrasis Dievas. Kiekvieno gundymo tikslas buvo palaužti Kristaus paklusnumą Dievui ir tokiu būdu sugriauti Raštus. Velnias bandė pasiekti, kad Kristus pagarbintų jį. Jis pažadėjo Kristui valdžią visoje planetoje tuo atveju, jei Kristus pagarbins jį.

Kristus nebandė pretenduoti į teisę valdyti visą planetą, arba Jis jau ją valdė. Kristus Šėtonui atsakė:

“Juk parašyta: Viešpatį savo Dievą tegarbink ir jam vienam tetarnauk” (Mt.4:10).

Kristus nesakė Velniui, kad jis turi tarnauti Jam, bet parodė jam Įstatymą. Nė viename savo misijos stadijoje Kristus nepretendavo į tai, kad yra Dievas. Jis sakė, kad yra Dievo Sūnus. Kaip tik todėl jis buvo teisiamas.

Evangelijoje pagal Matą 27:43 parašyta:

“Jis pasitikėjo Dievui, tad teišnaudoja jį dabar, jeigu juo rūpinasi, nes jis yra sakęs: “Aš Dievo Sūnus”.

22:1 Psalmėje Kristus šaukė, kad išsipildytų Raštai:

“Mano Dieve, mano Dieve, kodėl tu mane palikai ?”

Kristus niekada savęs nelaikė Dievu. Būtų absurdiška manyti, kad Kristus daleido tokias mintis.

1.5.1. Mokslas apie Antikristą

Mokslas apie Antikristą randamas 1 Jono 4:1-2. Tikrasis antikinis tekstas 1 Jono 4:1-3 yra Irenaeuso pakeistas, žiūr. 16:8. (ANF, Vol. 1, fn. p. 443).

“Iš to pažinsite Dievo dvasią: kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų Kristų kūne atėjusį, yra iš Dievo. Ir kiekviena dvasia, kuri Jėzaus neišpažįsta, nėra iš Dievo, tokia dvasia iš antikristo”.

Istorikas Sokratas (VII, 32,381 pusl.) sakė, kad šią ištrauką yra sugadinę tie, kurie norėjo atskirti Jėzaus Kristaus žmogiškąją prigimtį nuo Jo dieviškumo.

“O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, Vienintelį Tikrąjį Dievą ir Tavo siųstąjį Sūnų – Mesiją “ (Jn.17:3).

Ir Evangelijoje pagal Luką 22:70 klausiama: “Tai Tu esi Dievo Sūnus ?”

Jis atsakė: “Taip yra, kaip sakote: Aš esu”.

Kaip Dievo Sūnus jis buvo pripažintas:

Evangelijoje pagal Matą 27:54 sakoma: “Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus”.

Evangelijoje pagal Morkų 1:1 apie Jėzų Kristų kalbama kaip apie Dievo Sūnų.

Evangelijoje pagal Luką 1:35 parašyta, kad gims Šventasis, kuris bus vadinamas Dievo Sūnumi.

Teiginys, kad Kristus yra Dievo Sūnus, yra apraiška, kuri yra iš Dievo.

“Tada Simonas Petras prabilo: “Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus !” Ir Jėzus jam tarė: “Palaimintas tu, Simonai, Jonos Sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau pareiškė, bet MANO TĖVAS, kuris yra danguje” (Mt. 16:16-17).

Ir Evangelijoje pagal Matą 11:27 parašyta:

“Viskas man yra MANO TĖVO atiduota, ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus, ir kam Sūnus tai panorės apreikšti”.

Taip Tėvas apreiškia dalykus individams, ir perduoda juos Kristui, kad jis žmonėms apreikštų Tėvą.

1.5.2. Dievo Žodis ir Dievo stiprybė

Nėra abejonės, kad Dievas yra nepaprastas ir aukščiausias. Salamono Patarlėse 30:4-6 atspindi Dievo Vardą ir tai, kad Jis turi Sūnų.

Kas užžengė į dangų ir nužengė ?

Kas laikė savo rankose vėją ?

Kas surišo vandenį kaip į drabužį ?

Kas paskyrė visas žemės ribas ?

Kuo Jis vardu ir kuo vardu jo sūnus, jei žinai ?

Visi Dievo [Eloah] žodžiai išmėginti ugnyje; jos skydas pasitikintiems juomi.

Nieko nepridėk prie jo žodžių, kad nebūtumei peikiamas ir atrastas melagis.

Biblija išaiškina pati save, ir Dievo žodis duotas tuojau po klausimo. Suprantama, kad esmė yra ne Tėvo ir Sūnaus sumaišymas, bet tame, kad Jis turi Sūnų.

Naujajame Testamente aiškiai pasakyta, kad garbinimo objektas yra Tėvas. Evangelijoje pagal Joną 4:21 Kristus įspėjo samarietę, kad ateis laikas, kada Tėvą garbinsime ne ant šio kalno (Samarijoje) ir ne Jeruzalėje. Bet Jono 4:23 jis aiškiai pasako:

“Bet ateis valanda – jau dabar ji yra, kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško”.

Čia Kristus garbinimo objektu iškelia Tėvą, o ne pats save. Yra šventvagiška, pakeičiant Ev. pagal Joną 3:14, tvirtinti, kad mes turime garbinti aukščiausiąjį Kristų, kad Dievo Sūnus turi būti išaukštintas, kaip Mozė dykumoje aukštino žaltį. Nukryžiavimo tikslas buvo, kad žmogus gautų amžinąjį gyvenimą, o ne kad Kristus taptų garbinimo objektu, kaip kad tai klaidingai yra aiškinama. Iš šio klaidingo aiškinimo dažnai daromos neteisingos išvados, kad Eucharistijoje krikščionys garbina Kristaus kūną ir kraują.

Eloahas yra Senojo Testamento Dievas, Jėzus Kristus – Šventovė ir Dievas Naujajame Testamente. Jeruzalės Šventykla yra Eloaho Namai (Ezdro 4:24; 5:2; 13, 15, 16, 17, 6:3, 5,7,8,16,17,7:23). Jis buvo Izraelio Eloahas (Ezdro 5:1; 7:15). Didysis Dangaus Eloahas (Ezdro 5:8, 12). Jis buvo aukų tiekimo objektas Šventykloje (Ezdro 6:10), kur skatino Savo Žodžio klestėjimą (Ezd. 6:12). Jis įsakė statyti ir vadovavo Šventyklos statybai (Ezdro 6:14) ir pastatė kunigus tarnauti Jam (Ezdro 6:18; 7:24) ir vykdyti Jo valią (Ezdro 7:18) . Įstatymai yra Dangaus Eloaho Įstatymai (Ezdro 7:12, 14). Tie, kurie žino Eloaho Įstatymus, turi apmokyti tuos, kurie jų nežino (Ezdro 7:25). Ir teisiama bus pagal Eloaho Įstatymus (Ezdro 7:26). Tėvas yra vienintelis Eloahas ir Aukščiausias Dievas, Mesijo ir visų Dievo Sūnų Tėvas.

2.1. Žmonijos puolimas į nuodėmę

Žmogus buvo sutvertas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (Gen. 1:26-27). Adomas ir Ieva buvo prakeikti dėl nepaklusnumo (Gen. 3:16-19). Jų maištavimo dėlei atsirado nuodėmė, o per nuodėmę mirtis, ir taip mirtis prasiskverbė į žmoniją (1 Kor. 15:22; Rom. 5:12).

2.2. Žmonijos išganymas

Dievas nenori, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų (2 Pet. 3:9). Kad žmonės turėtų galimybę išvengti savo nuodėmių bausmės, kas yra mirtis, Dievas sutvėrė Išganymo Planą, numatydamas savo Sūnaus Jėzaus Kristaus auką mirtyje ir Jo prisikėlimą (Jn.3:16). Planas yra būsimasis derlius, kurio pirmasis vaisius tarp tų, kurie mirę, yra Kristus (1 Kor. 15:20). Išganymo planas parodytas kasmetinėse Biblijos Šventose Dienose ( Lev. 23).

2.3. Biblija – įkvėptoji tiesa

Kristus sakė: “Parašyta: žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų” (Mt. 4:4; Lk.4:4). Biblija žinoma kaip Raštai (Dan. 10:21), ji nukreipta į žmonijos išganymą ir yra Dievo stiprybės pasireiškimas (Ex. 9:16; Rom. 9:17). Išganymo tarpininkas yra Jėzus Kristus (Rom. 10:11), apie kurį buvo pranašaujama Mozės raštais ir Pranašų knygomis (Lk.24:27). Pranašystės yra Raštai (Mt. 26:56; Rom. 1:2). Visi Raštai yra Dievo įkvėpti ir tinka mokymui, kaltės įrodymui, pataisymui ir auklėjimui teisybėje, kad Dievo žmogus būtų tobulas, paruoštas kiekvienam darbui (2 Tim. 3:16-17).

Kristaus ir Apaštalų laikais Raštai buvo Senasis testamentas (Mt. 21:42; Mk.12:10, Ap. Darbai 17:2). Pasakyta (2 Tim. 3:16), kad Senasis Testamentas yra Raštai, kurie laikomi Dievo įkvėptais ar inspiruotais Raštais. Naujasis Testamentas yra Senojo Testamento papildymas. Jis nepakeičia Senojo Testamento.

Senasis Testamentas buvo parašytas mūsų mokymui jau senais laikais, kad su Raštų griežtumu ir padrąsinimu mes pelnytume viltį (Rom.15:4). Klaidingumas atsiranda iš Raštų nežinojimo (Mt. 22:29; Mk. 12:24). Beroenai kiekvieną dieną tikrino Raštus, kad išsiaiškinti ar tai, kas juose pasakyta, faktiškai yra teisinga. Ir Raštai buvo įvertinti kaip labai kilnūs (Apd. 17:11). Bendrasis Biblijos turinys sudarytas iš visų raštų dalių “čia po truputėlį, ten po truputėlį” (Izaijo 28:10). Raštai parodo, kad Jėzus buvo Mesijas arba Kristus (Apd. 18:28). Tai Kristus, kuris su Šventosios Dvasios pagalba atvėrė protą visiems išrinktiesiems, pradedant Apaštalais, kad Raštus galėtų suprasti (Lk. 24:45).

Senojo Testamento Raštai turi išsipildyti (Mt. 26:54,56; Mk. 12:10; 14:49), ir jie negali būti panaikinti (Jn. 10:35). Daugelis Raštų vietų nukreiptos į Kristų ir išsipildo Jame ar išsipildys Kristuje jo antrojo atėjimo metu (Apr. 1:7; 12:10, 17:14; 19:11-21), kada jis ateis su didžia galybe ir šlove (Mt. 24:30).

2.4. Atgaila ir sugrįžimas

Kad žmonija galėtų gyventi ir įgyti amžinąjį gyvenimą, Dievas prašo nuodėmių išpirkimo. Kol žmogus nebus atsivertęs, jis pražus (Lk. 13:3,5).

Kristus buvo atsiųstas kviesti žmoniją į atsivertimą (Lk. 11:32). Kristus savo misiją pradėjo po Jono Krikštytojo suėmimo (Mt. 4:12). Jono įkalinimas įvyko neilgai po Pas ir Neraugintos duonos šventės 28 metais po Kristaus (Jn. 3:22-24, 4:12). Jo misija prasidėjo šioje šventėje ciesoriaus Tiberijaus penkioliktaisiais viešpatavimo metais (Lk.3:1). Nuo to laiko Jėzus pradėjo skelbti, sakydamas: "Atsiverskite, nes Dangaus Karalystė čia pat” (Mt.4:17). Kristus siuntė savo mokinius skelbti atsivertimo evangeliją, duodamas jiems galią netyrosioms dvasioms ir demonams nugalėti (Mk. 6:7;12; Lk. 10:1, 17-20).

Atsivertimas yra vertinamas kaip nuodėmių atleidimo preliudija (Apd. 8:22), kad Viešpats galėtų įsakyti ateiti atgimimo laikams ir siųsti išrinktąjį Jėzų Kristų (Apd. 3:19-20).

Taip vadinamame nežinios laike Dievas nekreipia dėmesio į atsivertimą, bet po Kristaus Jis visiems žmonėms liepė atsiversti ir yra nustatęs dieną, kada teisingai teis visą pasaulį (Apd. 17:31). Atsivertimas yra paplitęs ir pagonių tarpe (Apd. 15:3).

Po atsivertimo ir sugrįžimo pas Dievą nusidėjėlis turi imtis tikro atsivertimo darbų (Apd. 26:20).

Efezos Bažnyčia buvo pakviesta atsiversti ir prisiminti, nuo ko jie nupuolė, ir vėl imtis pirmykščių darbų, kaip jei tai buvo darę iš pradžių (Apr. 2:5). Taip pat atsiversti buvo pakviesta ir Pergamo Bažnyčia (Apr. 2:16) ir Tiatiro Bažnyčia (Apr. 2:21-22), kuriose Apaštalų mokslui įtakos turėjo pseudo mokytojų skleistos pažiūros. Ir Sardu Bažnyčia buvo pašaukta sugrįžti, arba Kristus pas juos atvyks kaip vagis naktį, ir jie nežinos valandos, kada jis atvyks (Apr. 3:3). Tuos, kurie myli Kristų, Jis perauklėja ir moko. Jis reikalauja, kad jie (šiuo atveju Laodikėjo bažnyčia) būtų uolūs ir atsiverstų (Apr. 3:19). Tas atsivertimas yra visose Dievo Bažnyčiose, ir yra mūsų pareiga (Jok. 5:19-20).

2.5. Krikštas

Visa valdžia po Jo prisikėlimo buvo duota Kristui (Mt. 28:18). Jis įsakė, kad jo mokiniai eitų ir padarytų mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios (Mt.28:19), mokydami jiems daryti viską, ką Jis yra įsakęs. Taip Kristus galėtų būti su jais per visas dienas iki pasaulio pabaigos (Mt. 28:20).

Kad gauti Šventosios Dvasios dovaną (Apd. 2:38), atsivertimui reikia prijungti ir Krikštą. Jūs negalite gauti Šventosios Dvasios, jeigu jūs neatsiverčiate ir nesate pakrikštyti, tokiu būdu užgimdami iš naujo. Jeigu jūs neatgimsite iš aukštybės, negalėsite regėti Dievo Karalystės (Jn.3:3,5). Atsivertimas yra prielaida krikštynoms ir Šventosios Dvasios gavimui. Todėl naujagimių krikštas kaip prieštaringas Biblijai yra logiškai neleistinas. Atsivertimo svarba užakcentuota Jono Krikštytojo misijoje, kuri rengė kelią krikštui su Šventąja Dvasia Kristuje (Mk. 1:4,8). Jonas paskelbė, kad Kristus krikštys Šventąja Dvasia ir ugnimi tuos, kurie neatsiverčia (pavaizduoti kaip pelai), sudeginant neužgesinama ugnimi (Lk. 3:16-17). Šventoji Dvasia duodama Dievo valia. Po prašymo, kuris išreiškiamas rankų uždėjimu, Šventoji Dvasia ateina į žmogų. Tai liečia ir kiekvieną darbo formą. Šventoji dvasia veikia prieš Krikštą, paliesdama kiekvieną žmogų. Išrinktuosius Šventoji Dvasia per Kristų veda prie Dievo (Žyd. 7:25). Kaip pasakyta Rom. 8:23, Dvasios pirmasis apdovanojimas suteikiamas žmogui jo Krikšto metu, kas nedviprasmiškai atskleidžia, kad adoptacija (įvaikinimas šeimoje) neįvyksta iki kūno išganymo. Taip mes gimstame iš naujo ir kiekvieną dieną augame dvasioje Jėzuje Kristuje, kol patenkame į Dievo Šlovę.

Šventosios Dvasios suteikimas yra vanduo iš išganymo šaltinių, kurį Dievas yra pažadėjęs per Pranašus (Jes. 12:3). Šitas Šventosios Dvasios vanduo buvo Dievo pažadas Jokūbui, kas aprašyta Izaijos 44:3. Viešpats Dievas yra gyvojo vandens šaltinis (Jer.2:13, 17:13; taip pat Cak. 14:8). Jis yra gyvybės vandens upė (Apr. 22:1). Kristus, kalbėdamas apie Dvasią (Jn.7:39), sakė, kad nuo Jo gyvasis vanduo trykšta (Jn. 4:10-14, 7:38; Iz. 21:3, 55:1, 58:11, Ez. 47:1). Izraelis yra dvasiškai išvalytas Ezechielio knygoje 36:25 aprašytu vandeniu, kas yra gyvybės vanduo arba Šventoji Dvasia. Išrinktieji dovanai (be užmokesčio) semiasi šio gyvybės vandens (Apr.22:17).

3.1. Malda ir pamaldos

3.1.1. Dievas – maldos ir pamaldų objektas

3.1.1.1. Pamaldų objektas

Išrinktųjų pagrindinė pozicija ir principinis požymis yra ir visada yra buvęs jų visiškas monoteizmas ir tikėjimas pavaldumo santykiams su Jėzumi Kristumi. Mes negarbiname nė vieno kito Elohimo, kaip vien Dievą (Ex.34:14; Deut. 11:16), arba mes būsime sunaikinti (Deut. 30:17-18). Dievas davė savo pirmą įsakymą:

“Aš esu Viešpats , tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane” (Ex. 20:2,3).

Dievą mes turime priimti kaip Dievą Tėvą.

Mes turime mylėti mūsų Dievą ir tarnauti Jam visa širdimi ir dvasia, tai yra, visa mūsų esybe. Tai Jis mūsų žemei duos lietų trumpam laikotarpiui, kad mes suspėtume nuimti savo javus, savo šviežiojo vyno sultis ir savo aliejų (Deut. 11:13-15). Bet mes turime mūsų Naująjį Testamentą, per kurį Dievas savo įsakymus įdeda į mūsų protus ir įrašo į mūsų širdis. Jis yra mūsų Dievas, ir mes esame Jo tarnai , melsdamiesi į Jį ir turėdami Jo įsakymus savo tikrojoje esybėje (Žyd. 8:10-13).

Mes turime garbinti Viešpatį Dievą (Deut. 26:10; 1 Sam. 1:3, 15:25). Jis yra Vienintelis Teisingasis Dievas, Dievas Tėvas. Amžinojo gyvenimo prielaida yra ta, kad mes turime pripažinti Jį ir Jo Sūnų Jėzų Kristų (Jn. 17:3). Mes šloviname Dievo Didingąjį vardą ir garbiname jį iškilmingai (Ps. 29:2, 96:9). Visas pasaulis Jam nusilenkia ir gieda Jam, ir garsina Jo vardą (Ps. 66:4). Tai pranašystė, kuri turi išsipildyti. Visos tautos, kurias jis sutvėrė, ateis ir drebėdamos klaupsis prieš Jį (Ps. 96:9), ir garbins Jo vardą, nes Jis yra vienintelis Dievas (Ps.86:9-10), Viešpats – mūsų sutvėrėjas. Jis yra mūsų Dievas, ir mes esame Jo globojamos avys, kurias Jo ranka gano (Ps. 95:6-7). Jis yra Šventas (Ps. 99:5,9). Suvokimas, kam mes tarnaujame, žymimas dviem simboliais, kurie kartu su Dievo esybės suvokimu sudaro pagrindą išrinktųjų patvirtinimui (paženklinimui). Šie du simboliai yra:

Šabas (Ex. 20:8,10,11; Deut. 5:12). Šabas yra simbolis tarp mūsų ir Dievo, kas padaro mus šventais (Ex. 31:12-14) ir

Pascha ir Neraugintos duonos šventė. Pascha ir Neraugintos duonos šventė yra ženklas ir priminimas, kad, kaip parašyta Exodus 13:9, šios šventės, įskaitant Neraugintos duonos šventę, yra Viešpats Dievo Įstatymo ženklas (Deut. 6:8) ir Izraelio išpirkimo ženklas (Deut. 6:10), kurios kaip matyti iš Naujojo Testamento, liečia visus, kurie yra Kristuje (Rom. 9:6, 11:25-26).

Šie Įstatymų ženklai (simboliai) – Šabas, Pascha ir Neraugintos duonos šventė, yra specialiai suplanuoti, kad apsisaugoti nuo stabmeldystės (Deut. 11:16). Šie du ženklai yra antspaudai ant Viešpaties Dievo išrinktųjų rankų ir kaktos ir kartu su Šventąja Dvasia padės pamatus 144,000 paženklinimui paskutinėmis dienomis (Apr. 7:3). Šie žmonės atneša Šventosios Dienos ramybę.

Kristus sakė: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk (Mt.4:10; Lk.4:8). Taigi Biblijos terminais tarnavimas reiškia garbinimas.

Dievo garbinimas pagal žmonių nurodymus yra tuščios pastangos (Mt.15:8-9). Tėvas nori, kad mes Jį garbintume dvasia ir tiesa (Jn. 4:21-24). Mes esame tikrieji apipjaustytieji – tie, kurie tarnaujame Dievui Dvasia, didžiuojamės Jėzumi Kristumi ir nepasitikime kūnu (Fil.3:3). Visi iš Senojo Sosto, įskaitant Kristų, garbina Dievą, kuris sutvėrė visa ir jo valia visa yra ir buvo sutverta (Apr. 4:10-11). Kristaus įsakymu ir per Įstatymą (Ex. 20:3), ir per apreiškimą garbiname Dievą (Apr. 22:9).

3.1.1.2. Maldos objektas

Žmonės meldžiasi į Viešpatį Dievą (Ps. 39:13; 54:3), kuris išklauso jų Visa, ko jūs tikėdami melsite – gausite (Mt. 21:22). Kristus malda savo Dievui ir mūsų Dievui, kas yra Tėvas (Lk.6:12), buvo pavyzdys žmonėms. Pavyzdys, kaip melstis, randamas Viešpats maldoje, kas yra maldos struktūros pavyzdys, kurį davė Kristus (Lk. 11:2-4).

Pirminis išrinktųjų tikslas ir užduotis yra malda ir tarnavimas žodžiu (Apd. 6:4). Senojo Sosto užduotis – stebėti šventųjų maldas (Apr. 5:8).

3.1.1.3. Individualios ir kolektyvinės maldos už kitus.

Kolektyvinės maldos vieningumo pavyzdys yra Apaštalai (Apd. 1:14). Tai darė visa bažnyčia (Apd. 12:5).

Malda nėra skirta tik bažnyčiai, ji skirta ir tiems, kurie turi ugnelės, tačiau kurie nėra apšviesti ir nepasitiki Dievo teisingumu. Nes Kristus yra įstatymo tikslas, ir kiekvienas, kas tiki, bus išteisintas (Rom. 10:1-4).

Malda teikia pagalbą. Už suteiktą malonę, ko daugelis prašė, išreiškiama daugumos padėka (2 Kor. 1:11). Malda turi įvykti dvasioje (Efez. 6:18) ir turi būti atkakli (Kol. 4:2-4). Tai pagalba sugebėjimui stovėti tiesoje ir teisingume (Ef. 6:14).

Teisingo žmogaus malda yra labai stipri savo pasekmėje. Tikėjimo pilna malda išgydys sergančiuosius ir užtikrins nuodėmių atleidimą. Todėl mes vieni kitiems išpažįstame nuodėmes ir meldžiamės vieni už kitus, kad atgautume sveikatą (Jk. 5:15-16).

3.2. Išganymo ir Įstatymų tarpusavio santykiai

3.2.1. Dievas – mūsų uola

Dievas yra mūsų uola, mūsų stiprybė ir mūsų Išganymas, kuriuo mes pasikliaujame, ir kur mes randame prieglobstį (Ps. 18:1-3). Mes juo pasitikime ir nebijome (Iz. 12:2). Išganymo pripažinimas yra Kristaus ir Pranašų funkcija (Lk.1:77). Šis mokslas išsiplėtė bažnyčioje, kur Šventieji yra Dievo slėpinių tvarkytojai (1 Kor. 4:1). Išganymas ateina iš žydų (Jn. 4:22), bet per Kristų jis prieinamas tiems, kurie šlovins Dievą dvasia ir tiesa (Jn. 4:23:24). Nėra išganymo nė viename kitame, nes nėra po dangumi žmonėms duota kito vardo , kuriuo mes galėtume būti išganyti (Apd. 4:12). Tokiu būdu išganymas yra duodamas per evangeliją, kas yra Dievo stiprybė visiems tiems, kurie turi tikėjimą, visų pirma žydams taip pat graikams. Nes evangelijoje atsiskleidžia Dievo teisingumas nuo tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: “ Teisusis gyvens tikėjimu” (Rom. 1:14-17). Juk Dievas paskyrė žmonijai ne užsitraukti rūstybę, o kad mes įsigytume išganymą per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų (1 Tes. 5:9).

Dievo išmonė susikaupia dieviškajame liūdesyje, kas per atgailą atveda į išgelbėjimą (2 Kor. 7:10). Tuo evangelija yra tiesos žodis ir todėl išganymo evangelija, kas atsivertusius paženklina pažadėtąja Šventąja Dvasia (Ef. 1:13). Išganymas gaunamas per Šventąjį Raštą. Kaip Dievo įkvėpti Raštai, jie gali parodyti gaires atsivertusio išganymui per tikėjimą Jėzui Kristui (2 Tim. 3:15-16). Nors jis buvo Sūnus, jis išmoko klusnumo iš to, ką buvo iškentėjęs. Ir pasiekęs tobulumą, jis tapo amžinojo išganymo šaltiniu visiems, kurie jo klauso (Žyd. 5:8-9).

Taip Kristus, kartą paaukotas, kad atsilygintų už visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys išganymui tiems, kurie jo laukia (Žyd. 9:28). Todėl išganymas prieinamas visiems, ir patikėtas jis šventiesiems (Jud. 3). Tokiu būdu nėra jokio kito apreiškimo po to, ką Dievas davęs Jėzui Kristui ir perdavęs Jonui. Visa, kas būtina žmonijos išganymui, randama Biblijoje. Išganymas, stiprybė ir didybė priklauso Dievui, ir Jis tai yra apreiškęs savo tarnams per Jėzų Kristų, ir to negalima pakeisti (Apr. 22:18-19).

Šventųjų paskutinis paženklinimas įvyks per Šventąją Dvasią, remiantis Dievo Įstatymu, kaip apreikšta Biblijoje, Senajame Testamente.

Kristus Sinajo Kalne kaip Dalyvavimo Angelas, Jahvės Angelas įteikė Įsakymus. Jis sakė:

“Kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidė ir nė vienas brūkšnelis beišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys. Todėl, kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje”(Mt. 5:18-19).

Tuo Kristus jokiu būdu neatšaukė Įstatymo. Jis laikėsi Įstatymų ir liepė žmonėms daryti taip pat. Įstatymai ir Pranašai vyravo iki Jono. Nuo Jono laikų yra skelbiama Dievo Karalystės Geroji Naujiena, ir kiekvienas į ją veržiasi (Lk. 16:16).

“Greičiau dangus ir žemė pražus, negu iš Įstatymo iškris bent vienas brūkšnelis (Lk.16:17).

Įstatymai, kurie buvo priimti per Mozę, vis dėlto nebuvo vykdomi (Jn. 7:19). Tie, kurie nusidėjo neturėdami Įstatymo, be Įstatymo ir pražus. O tie, kurie nusidėjo, turėdami Įstatymą, bus nuteisti pagal Įstatymą (Rom. 2:12), nes kiekvienas, kuris daro nuodėmę, laužo įstatymą, nes nuodėmė – tai Įstatymo laužymas (1 Jn. 3:4). Apipjaustymas vyksta širdyje, ir Įstatymo doktrinų laikymasis yra apipjaustymo matas. Tas, kuris laikosi Įstatymo, yra apipjaustytas savo širdyje, bet tas, kuris yra apipjaustytas, bet nesilaiko Įstatymo, yra toks pat bedievis. Žydai yra tie, kurie laikosi įstatymų, ir jų širdys yra žydų, bet tie, kurie vadina save žydais, bet nėra, bus nubausti (Apr. 3:9) ir sukrėsti šventųjų atžvilgiu. (Šis sukrėtimas verčiamas kaip malda, ir jis liečia Kristų ir išrinktuosius).

Įstatymas yra šventas, ir įsakymai yra šventi, teisingi ir geri (Rom. 7:12). Taigi, ne įsakymai atneša mirtį, bet greičiau nuodėmė, kuri suvedžioja žmones, ir yra nusižengimas prieš įsakymus (Rom. 7:13).

Įstatymas yra dvasiškas, bet žmonija- kūniška, pasmerkta nuodėmės valdžion (Rom. 7:14). Tikrai sugrįžusio žmogaus vidinis žmogus žavisi Dievo įsakymų Įstatymu (Ps. 119:1; Rom. 7:22). Juk įstatymai žmones veda prie Kristaus, jis yra tikslas (Rom. 10:4). Bet jeigu žmogui vadovauja dvasia, jis jau nebėra įstatymo valdžioje (Gal. 5:18). Ne todėl, kad Įstatymas būtų atšauktas, bet greičiau todėl, kad vidinės paklausos ir teisingo veikimo išdavoje jo yra laikomasi, nes jis yra įrašytas mūsų širdyse (Žyd. 8:10-13). Dievo įstatymai pripildyti tikėjimu, o ne darbais (Rom. 9:32). Dievo įsakymų laikymasis yra būtina sąlyga Šventosios Dvasios išlaikymui, nes iš Šventosios Dvasios mes žinome, kad Dievas pasilieka tuose, kurie laikosi jo įsakymų (1.Jn. 3:24; Apd. 5:32). Todėl neįmanoma būti krikščioniu, mylėti Dievą ir Kristų, jeigu nesilaikoma jo įsakymų. Todėl būtina laikytis ketvirtojo Dievo įsakymo – švęsti Šabą.

3.2.2. Išganymas malonėje

Dievo malonė yra įrodžiusi išganymo galimybę visiems žmonėms, mokydama mus atsisakyti nuo visų nereliginių ir pasaulietiškų silpnybių ir gyventi tyrą, teisingą ir dievobaimingą gyvenimą šiame pasaulyje, laukiant palaimintosios vilties – mūsų didžiojo Dievo garbės ir mūsų gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės apsireiškimo (Tit.2:11; žiūr. Maršals Graikų Anglų Naujasis Testamentas). Kristus yra Didžiojo Dievo, kas yra mūsų gelbėtojas (Tit.2:10) didybės apreiškimas. Todėl gailestingumas yra Jėzaus Kristaus veiklos rezultatas.

Bažnyčia yra saugoma Dievo galybėje, tikėjimu išganymui, kuris parengtas apsireikšti paskutiniu metu (1 Pet. 1:5). Tikėjimo tikslas yra sielų išganymas. Pranašai buvo pranašavę apie išganymą, tačiau jie nežinojo laiko ir Mesijo asmenybės, kai pranašavo apie jo kentėjimus, o po to ateinančią šlovę (1 Pet. 1:9-10).

Nuodėmė į pasaulį atėjo per Adomą ir viešpatavo nuo Adomo iki Mozės. Nuodėmės rezultatas buvo mirtis (Rom. 5:12). Nuodėmė viešpatavo pasaulyje prieš Mozei priimant įstatymus (Rom. 5:13). Taigi Įstatymo pasekmės buvo žinomos jau Adomui, nes nuodėmės negalima įrodyti ten, kur nėra Įstatymo. Išganymas todėl yra įmanomas žmogaus apreiškimui nuo nuodėmės ir Įstatymo. Kur po Įstatymu buvo pilna nuodėmės, ten dar galingesnė tapo malonė (Rom. 5:15-21). Vieno žmogaus paklusnumu daugelis taps teisūs išganyme, kuris viešpatauja teisingumu ir amžinuoju gyvenimu, per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų (Rom. 5:20-21).

Todėl tiems, kurie yra Kristuje, daugiau nebėra jokio pasmerkimo (Rom. 8:1). Įstatymo reikalavimai išsipildo mumyse, kurie gyvename pagal Dvasią (Rom. 8:4).

Dvasia veda protą į Dvasios reikalus (Rom. 8:5). Kūno siekimai yra priešiški Dievui. Jie nepaklūsta Dievo įstatymui, nes negali paklusti (Rom. 8:7). Taigi kūnišką ir nesugrąžintą protą galima pažinti iš priešiškumo Dievo Įstatymą vykdant.

Krikščionyse gyvena Dvasia, kuri Kristų prikėlė iš numirusiųjų. Ir gyvu daro mūsų mirtingąjį kūną dvasios, kuri gyvena mumyse, pagalba (Rom. 8:11). Visi, kurie vadovaujasi Dievo dvasia, yra Dievo vaikai (Rom. 8:14), ir tai – Dievo malonė. Per Mozę buvo duoti įstatymai, bet per Jėzų Kristų atėjo malonė ir teisingumas (Jn. 1:17). Pripažindami savo Įsūnystę, kokia yra duota mūsų broliui Jėzui Kristui, mes šaukiame Abba arba Tėve (Rom. 8:15).

Įstatymas pats savaime neužtikrina nuteisinimo. Žmogus yra nuteisinamas tikėjimu į Jėzų Kristų (Gal. 2:16). Gyvenimas, kokį tokie žmonės gyvena, yra gyvenimas tikėjimu į Dievo Sūnų (Gal. 2:20). Įstatymu mes numirštame, kad galėtume gyventi Dievui (Gal. 2:19). Bet mes neneigiame Dievo malonės, jei laikomės įstatymų, nes mūsų teisumas įgyjamas ne įstatymu (Gal. 2:21). Įstatymų mes laikomės todėl, kad Dvasia mums tai liepia, ir Įstatymas prasideda iš pačios Dievo prigimties, kurį mes turime priimti ir kurio mes, taip pat kaip Kristus, turime laikytis (2 Pet. 1:4).

Mes būsime išgelbėti ne per įstatymus, bet per Jėzaus Kristaus malonę (Apd. 15:11). Nuodėmė neturi viešpatauti išrinktiesiems, nes ji neturi galios įstatymams, bet malonei, ir jie yra Dievo tarnai (Rom. 6:14,15). Bet mes nedarysime nuodėmių, nusižengiant įstatymams, todėl kad mes esame Dievo tarnai, teisumo tarnai be nuodėmės, iš širdies paklusę tam mokslo pavyzdžiui, kuriam buvome paskirti (Rom. 6:17-18). Nors mes savo nusikaltimais buvome mirę, dabar esame prikelti kartu su Kristumi, malonėje (Ef. 2:5). Kartu su Kristumi mes esame prikelti ir paaukštinti danguje, kad ateinančiais amžiais Jėzuje Kristuje mums pasirodytų malonės ir gerumo lobiai (Ef. 2:6-7). Nes iš malonės mes esame išganyti tikėjime. Tai ne žmogaus nuopelnas, tai Dievo dovana, ir ne mūsų darbai, kad kas nors nesigirtų (Ef. 2:9). Tokiu būdamas per Dievo Dvasią malonėje laikomės Įstatymų.

3.2.3. Pareigos Įstatymo atžvilgiu

Laikytis įstatymų yra vienareikšmė pareiga, nes ji nėra nei atkelta nei pakeista (Mt. 5:18; Lk. 16:17). Kristaus laikais žydai nesilaikė įstatymų teisingai (Jn. 7:19), pagal tradicijas juos pakeisdami (Mt. 15:2-3,6; Mk. 7:3,5,8-9,13) jungu. Tokiu būdu žydų mokytojai gundė Dievą (Apd. 15:10).

Tačiau virš viso to vyrauja nesibaigiantis įstatymas laikytis Dievo įsakymų. Jie yra pastovūs ir nebus atkeliami iki amžių pabaigos, kol egzistuos žmonija.

3.2.3.1. Kodėl krikščionys laikosi įstatymų ?

Krikščionys yra gavę išganymą per malonę, o ne per įstatymus. Kodėl gi negalima abejoti, kad jie pripažįsta ir laikosi įstatymų? Ogi todėl, kad:

Dievo įstatymai išplaukia iš Dievo prigimties skleidžiamo gėrio.

Dievo įstatymai prasideda iš Dievo prigimties, todėl jie yra amžini, nes Dievas, iš esmės viso maksimaliojo gėrio centras, lieka nekintamas. Evangelijoje pagal Morkų 10:18 Kristus sakė: Kodėl vadini mane geru ? Niekas nėra geras, tik Dievas”. Arba: Kodėl manęs klausi, kas geras ? Tik vienas yra tikrai geras . O jei nori įeiti į gyvybę, laikykis įsakymų (Mt. 19:17). Dievo gerumas skatina mus atgailauti (Rom. 2:4). Dievo prigimtis yra nekintamas gerumas. Debesų Vaikai yra jo prigimties bendrininkai. Todėl jie nekintami dieviškoje prigimtyje ir gerume.

Tokiu būdu Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius (aioonas) (Žyd. 13:8). Išrinktieji, būdami dieviškosios prigimties dalininkai (2 Pet. 1:4), tampa dieviškosios kunigystės pareigų, Melchisedeko, dalyviais, kas yra amžina (aparabaton) arba neišnyksta per amžius (aioona) (Žyd. 7:24). Kristus gali per amžius išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo (žiūr. Žyd. 7:25, Maršalo Graikų- Anglų įrašas). Tačiau jis nėra garbinimo objektas, ir ne Dievas, kuris įsako savo valia.

Dievo įsakymai įgyvendinami tikėjime, o ne darbuose (Rom. 9:32). Mes turime Naująjį Testamentą, kur Dievas savo įsakymus įdeda į mūsų protus ir į mūsų širdis. Jis yra mūsų Dievas, ir mes esame Jo tauta, melsdami Jį , mes laikomės Jo įstatymų savo dvasioje (Žyd. 8:10-13). Todėl išoriniai požymiai nieko nereiškia. Mūsų apipjaustymas, kas daro mus krikščionimis ir dvasiškojo Izraelio nariais, yra Dievo įsakymų vykdymas (1 Kor. 7:19). Dievo įsakymų vykdymas piktina slibiną ir atveda žmones prie persekiojimo (Apr. 12:17). Tie yra šventieji, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo (Apr. 14:12).

3.2.3.2. Krikščionys – Dievo Šventovė

Šventieji yra Dievo Šventovė arba šventykla, naos, ir juose gyvena Dievo dvasia. Jei kas sunaikina Dievo Šventovę, Dievas sunaikins jį. Nes Dievo Šventovė yra šventa, ir tie esame mes (1 Kor. 3:16-17). Todėl krikščionys turi išsaugoti sveikus savo kūnus, kad jie būtų paruošti Dievo Dvasios priėmimui. Nes Dievas yra sakęs, kad Jis gyvens mumyse, tarp mūsų ir Jis bus mūsų Dievas. Mes turime būti šventi ir atsiskyrę. Dievas yra mūsų Tėvas, ir mes esame Jo vaikai (2 Kor. 6:16-18; Lev. 26:12; Ezech. 37:27; Iz. 52:11; Sam. 7:14).

Iš tikrųjų krikščionims nereiktų bendrauti su netikinčiais (2 Kor. 6:14). Jie turėtų apsivalyti nuo visų kūno ir dvasios dėmių ir tapti visiškai šventais Dievobaimingume (2 Kor. 7:1). Jie yra išrinktieji nuo pat pradžios, ir išrinktieji išganymui dvasios gyvenimo šventume ir teisingumo tikėjime (2 Tesal. 2:14). Todėl teisingumas yra dvasinės sveikatos prielaida ir išrinktųjų ženklas. Iš tokiu būdu nukreipto išsivystymo matyti , kad Biblijos bendrieji įstatymai turi specifinę reikšmę ir tikslus. Remiantis šiais įstatymais bus išmatuota Dievo Šventykla, altorius ir maldininkai, kurie randasi viduje (Apr. 11:1).

3.2.4. Dešimt įsakymų

Bažnyčia turi laikytis dešimties įsakymų, kuriuos randame Exodus 20:1 ir Deuteronomium 5:6-21.

Pirmasis įsakymas:

Aš Esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane

Dievas Tėvas yra vienintelis tikrasis Dievas (Jn. 17:3) ir nėra Elohimo, kuris būtų buvęs pirma Jo ar panašus į Jį. Nedovanotina garbinti ar melstis kokiai kitai dievybei.

Antrasis įsakymas:

Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes Aš esu Viešpats, tavo Dievas, teisingas Dievas, atkeršijąs vaikams lig trečiajai ir ketvirtajai kartai už tėvų neteisybę, kurie manęs neapkenčia, ir pasigailįs lig tūkstantinei kartai tų, kurie Mane myli ir sergi mano įsakymus.

Kurti kokias nors iliustracijas ar figūras, kad jas naudoti maldai ar simbolizmui, yra nuodėmė. Todėl Bažnyčioje krucifiksas kaip simbolis yra draudžiamas.

Patys įsakymai sudaro konkretų religinės sistemos identifikacijos aspektą ir tokiu būdu yra sutriuškinami.

Trečiasis įsakymas:

Nenaudosi piktam Viešpaties, savo Dievo, vardo, nes Viešpats nelaikys nekaltu to, kuris ims Viešpaties, savo Dievo, vardą veltui.

Dievo Vardas reiškia autoritetą, todėl šis Įstatymas liečia ne tik paprastą profanaciją, bet ir Bažnyčios autoriteto neteisingą išnaudojimą ir blogą elgesį tų atžvilgiu, kurie per Jėzų Kristų veikia Dievo naudai.

Ketvirtasis įsakymas:

Atsimink, kad švęstum šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi savo darbus. Bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas, tada nedirbsi jokio darbo, nei tu, nei tavo sūnus, nei tavo duktė, nei tavo tarnas, nei tavo tarnaitė, nei tavo gyvulys, nei tas ateivis, kuris yra pas tave. Nes per šešias dienas Viešpats sutvėrė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose yra, ir septintąją dieną Viešpats ilsėjosi; todėl Viešpats palaimino šabo dieną, kad ji būtų šventa.

Todėl septintoji, arba šabo diena tikyboje yra būtina. Nė vienas krikščionis negali tarnauti Dievui, jeigu jis negarbina Šabo, kas mūsų kalendoriuje yra Šventadienis. Kurios nors kitos dienos įsteigimas, kad garbinti Dievą, ne tik kad nusižengia šiam įsakymui, bet tampa stabmeldystės simboliu, vykdant tik išviršinį Dievo norą. Nepaklusnumas prilyginamas žyniavimo nuodėmei (1 Sam. 15:23). Sujungus su antru įsakymu, tampa stabmeldyste. Panašų efektą įgauna ir kalendoriaus įvedimas, kuris pritaiko savaitę rotacijos principo pagrindu.

Pirmieji keturi įsakymai lemia mūsų santykius su Dievu ir yra įtraukti į pirmąjį ir pagrindinį Įstatymą: Tad mylėk Viešpatį, savo Dievą visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis (Mk. 12:30). Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas (Mt. 22:37-38).

Absoliutus identifikavimas su Dievu atsiranda šių įsakymų priėmimo rezultate ir, vengiant tokių veiksmų, kurie taptų priežastimi to nevykdymui.

Antrasis didžiausias įsakymas yra:

Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai (Mt. 22:39; Mk. 12:31).

Šis antras didžiausias Įsakymas liečia žmonių tarpusavio santykius ir yra atspindėtas šešiuose likusiuose įsakymuose.

Penktasis įsakymas:

Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei tame krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria.

Šeimos santykiai yra esmingas žmogiškųjų santykių pagrindas, ir šie santykiai pasireiškia platesnėje religinėje struktūroje.

Šeštasis įsakymas:

Nežudysi.

Krikščionys turi laikytis aukščiausiojo Įstatymo – nepykti ant savo brolio. Laikyti pyktį reiškia padaryti bloga savo artimajam. Kas pyksta ant savo brolio, tas baudžiamas teisme, bet kas sako savo broliui: “Pusgalvi”, tas teisiamas aukščiausiame teisme. O kas sako :”Kvaily”, tas smerktinas į pragaro ugnį (Mt. 5:22).

Septintasis įsakymas:

Nesvetimausi.

Kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi (Mt. 5:28)

Aštuntasis įsakymas:

Nevogsi

Vogimas yra kenkimas savo artimajam ir santykių nutraukimas su Dievu.

Devintasis įsakymas:

Neliudysi prieš savo artimą.

Žydams žodis “teisingumas” ir “teisybė” reiškia vieną ir tą patį, ir tai esminga. Krikščionis negali būti teisus, nebūdamas teisingu. Teisybės iškraipymas, duodant neteisingus parodymus, trukdo krikščionio išganymą.

Dešimtasis įsakymas:

Negeisi savo artimo namų. Negeisi savo artimo žmonos, nei vergo ar vergės, nei jo jaučio, nei asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui.

Geismingumas yra procesas, kai materialiniai ir seksualiniai dalykai pakeliami aukščiau santykių su Dievu. Šiuo atveju tai tampa stabmeldyste, kuri gimdo kitų geismų objektus ir prieštarauja kitiems įsakymams. Kadangi įsakymai savo tarpe yra tvirtai surišti, geismas tampa ir yra priežastimi ir kitų įsakymų peržengimui. Todėl nėra nuodėmės reliatyvumo. Nuodėmė yra Įstatymo peržengimas. Skaitant Exodus 20:13; Deuteronomium 5:17, 16:18, Kristaus įstatymų supratimo aiškinimas duotas Evangelijoje pagal Matą 5:21-48 (Taip pat Evangelijoje pagal Luką 12:57-59).

Tėvai visada turėtų šiuos įsakymus mokyti savo vaikams. Jie turi tapti minties ir veikimo ženklu ir turėtų būti pažymėti ant namų durų (Deut. 7:7-9).

3.2.5. Kiti žmogaus elgesį lemiantys įstatymai

3.2.5.1. Valdymo įstatymai

Valgymo įstatymai randami Lexicitus 11:1-47 ir Deutoronomium 14:2-21. Šie įstatymai sudaryti dėl to, kad žmogaus kūnas būtų sveikas. Šie įstatymai paremti protingais fiziniais principais. Yra įsakymas, kad žmogus turi būti šventas ir pritaikytas Šventosios Dvasios priėmimui. Valgymo įstatymų pagrindas yra moksliniai įstatymai. Deutoronomium 12:16 uždraustas kraujo vartojimas ir Levicitus 3:17 randamas draudimas valgyti kiaulieną. Negalima valgyti nieko, kas miręs savaime ar buvo sudraskytas (Ez.44:31). Vaisių vartojimo draudimai randami Lexicitus 19:23-26. Šie įstatymai turi dvasinę reikšmę.

3.2.5.2. Šabas

Septintosios dienos Šabo laikymasis (žiūr. Ex. 20:8-11, Deut. 5:12-15) yra Viešpaties įsakymas ir vienas iš dešimties įsakymų. Šabas yra šventas. Tas, kuris nusižengia Šabui, miršta ir iš savo tautos yra išbraukiamas (Ex.31:14-15). Šabas yra amžinasis testamentas ir ženklas tarp Izraelio ir Dievo, pripažįstant Jį Kūrėju (Ex. 31:15-16). Visi krikščionys yra dvasinis Izraelis, ir visi pagonys neišvengiamai turi tapti Izraelio tauta. Todėl Šabas yra ženklas tarp Dievo ir Jo tautos visiems laikams. Bausmė už Šabo peržengimą yra mirtis, Šventos Dvasios atėmimas yra pasmerkimas antrajam prisikėlimo kartui (Apr. 20:5). Šabas yra džiaugsmas ir jį reikia garbinti kaip Viešpats Dievo Šventą Dieną. Šabas – ne tuščių pasitenkinimų diena, bet šventas susirinkimas (Iz. 58:13-14). Šią dieną negalima atlikti jokių darbų, ar nešti krovinius (Jer. 17:21-22).

Mūsų Viešpats laikėsi Šabo visą savo gyvenimą (Mk.6:2). Ir Apaštalai laikėsi Šabo (ir Šventųjų Dienų). Taip pat ir mes turime to laikytis. Paskutiniosiomis dienomis, Mesijo valdymo metu, Šabas, Jaunojo Mėnulio ir Šventosios Dienos vėl įgaus Įstatymo galią, ir tautos, kurios to nesilaikys, bus teisiamos (Iz. 66:22-23; Ezechielio 14:16-19).

3.2.5.3. Jaunas Mėnulis

Jaunojo Mėnulio Šventė švenčiama pagal Įstatymą (Num. 10:10, 28:11-15; 1Laik.. 23:31;2 Laik. 2:4, 8:13, 31:3). Taip pat kaip per Šabą, šiuo metu uždrausta prekyba (Amosa 8:5). Jaunojo Mėnulio švenčių laikėsi ir Izraelis (Iz. 1:13-14; Ezd. 3:5; Nech. 10:33; Ps. 81:3; Hoz. 2:11) ir bažnyčios daugelį šimtmečių. Bažnyčios laikėsi Jaunojo Mėnulio šventės, Šabo ir Šventųjų Dienų (Kol 2:16). Taip pat kaip Šabas, ir Jaunojo Mėnulio dienos bus atnaujintos, kai ateis Mesijas (Iz. 66:23; Ezech. 45:17; 46:1, 3,6).

3.2.5.4. Kasmetinės Šventosios Dienos

Kasmetinių Šventųjų Dienų aprašymai randami Lexicitus 23:1-44 ir Deuteronomium 16:1-16. Šios Šventosios Dienos atspindi Viešpaties Dievo Išganymo Planą. Šventosios Dienos yra:

Pascha ir Neraugintos duonos šventė

Sekminės (Pentekost)

Trimito šventė

Permaldavimo diena

Palapiniu šventė

Paskutinė didžioji diena

Šios Šventosios Dienos yra būtinos, ir jos turi tikslią reikšmę kaip simboliai tarp Dievo ir Jo tautos. Šventųjų Dienų reikia laikytis taip pat kaip Šabo.

3.2.5.5. Santuoka

Santuoka yra šventa institucija. Ji reiškia Kristaus sąjungą su Bažnyčia, Dievui laiminant (Apr. 19:7,9). Šis palyginimas išaiškintas Evangelijoje pagal Matą 22:2-14. Santuoka yra progresyvi institucija su Kristumi (Mt. 25:10), kuri remiasi dvasiška branda. Prisikėlimo metu santuokų daugiau nebus. Santuoka sukurta žmonėms, tai ne angelų institucija (Mt. 22:30). Kai žmonės prisikels iš numirusių, jie nei ves, nei tekės (Mk.12:25). Tada jie bus laikomi vertingais tiek, kad per prisikėlimą pasiektų sekantį lygį. Ir žmonės bus panašūs į angelus ir bus Dievo Vaikai (Lk. 20:34-36).

Taigi santuoka yra institucija, kuri skirta žmonėms ir kuri baigs egzistuoti, kai baigsis jų žmogiškoji fazė. Nuo Adomo laikų yra priimta, kad žmogus paliks savo tėvą ir motiną ir prisiriš savo žmonai, ir jie taps vienu kūnu (Gen. 2:24).

Moteris tampa žmona po sutarties, ir Viešpats iš vedybų laukia dieviškojo rezultato. Viešpats neapkenčia skyrybų , kas yra smurtas (Mal. 2:16). Mozė pripažino skyrybas, bet krikščionims nereikėtų palikti savo sutuoktinio, išskyrus tuos atvejus, kurie surišti su ištvirkavimu (Mt. 5:31-32). Ką Dievas sujungė, to žmonėms neišskirti (Mt. 19:3-12) Jeigu netikintis vyras gyvena su netikinčia žmona, ir šiuo atveju santuoką reikia išsaugoti (1 Kor. 7:10-16).

3.2.6. Finansinis tarnavimas

3.2.6.1. Tarnavimas Dievui

Finansinė pareiga Dievui aprašyta Deuteronomium 12:5-19. Kiekvieno krikščionio pareiga – remti Bažnyčios veiklą. Šis principas atsirado dešimtosios dalies aukojimo metu per kunigus ir levitus Izraelio apsistojimo metu (Deut. 12:9-14), prieš Šventyklos atsiradimą. Šventyklos mokestis buvo įvestas susilyginimo metu. Mokesčio rinkimo sistemos įvedimas aprašytas Nechemijo 10:32. Šis darbas tęsis per visą Mesijo valdymo tūkstantmetį (Mal. 3:1-6). Maleachijos 3:7 Dievas liepia tautai sugrįžti pas Jį, o Jis tada sugrįžtų pas ją. Šį sugrįžimą galima pasiekti Dievo darbu, šio darbo finansavimu ir dešimtąja dalimi (Mal. 3:7). Dešimtosios dalies nemokėjimas sulyginamas su Dievo apvogimu (Mal. 3:8-10).

Dešimtosios dalies kolektyvinis mokėjimas užtikrina, kad Dievo darbai gali tęstis ir kad Dievas tai atlygins žemės vaisiais (Mal. 3:10-12).

Bažnyčios atsakomybė prieš Dievą yra išsilikusi nuo Apaštalų laikų, nors ir ji ne visada buvo praktikuojama, ir žmonės nuo jos kartais atsisakė (2 Kor. 12:13-18). Kristus paskyrė po du mokinius, ir juos jų darbe rėmė ta bažnyčia, su kuria jie dirbo (Lk. 10:1-12). Tie, kurie atlieka šventą tarnystę ir skelbia Evangeliją, turi valgyti iš šventyklos pajamų (1 Kor. 9:13-14). Bažnyčios pareiga yra išlaikyti tuos, kurie visą savo laiką aukoja mokymui ir evangelijos skelbimui (1 Tim. 5:17-18; Deut. 24:14-15).

Dešimtosios dalies aukojimas Dievui yra priimtinas, išskyrus tuos atvejus, kai ta dalis duodama iš nesąžiningų pajamų, ar tuo atveju, kai ji aukojama stabams (1 Kor 10:27). Dešimtoji dalis Bažnyčiai aukojama todėl, kad ji galėtų padėti tiems, kuriems reikalinga (1 Tim. 5:9-10,16). Šios dalies surinkimas vyksta vietinių susirinkimų metu, ir dešimtoji iš dešimtosios dalies, kaip tai parašyta Numeri 18:26 ir Nehemėjo 10:37-39, mokama vietinio susirinkimo vedėjui. Taisyklė apie pirmuosius vaisius numato nedelsiamą užmokestį (Ex. 22:29). Pirmieji iš pirmųjų vaišių Viešpačiui Dievui turi būti atnešti nedelsiant, šventės pradžioje, ir būtinai pirmąjį šventės vakarą (Ex. 23:19). Viešpačiui Dievui šventas yra ir pirmgimis (Num. 18:15-18).

3.2.6.2. Tarnavimas kitiems

Bet jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tas yra paneigęs tikėjimą ir yra blogesnis už netikintį (1 Tim. 5:8).

Nė vienas krikščionis neturi teisės užlaikyti ar neišmokėti kitiems atlyginimo (Deut. 24:15). Jis turi sumokėti visas skolas, ir Šabo metais turi atleisti tikėjimo brolio skolas (Deut. 15:1-3; Nech. 10:31).

Dešimtoji dalis šventėje yra aprašyta daugelyje Biblijos vietų. Antrąją dešimtąją dalį nebūtina sunaudoti namuose, bet toje vietoje, kur pasirinks Viešpats Dievas (Deut. 12:17-19).

Šabos ciklo trečiuose metuose dešimtoji dalis turi būti atiduota vargšams (Deut.14:28; 16:12). Tretieji dešimtosios dalies metai yra 1994-95, 2001-02, 2008-09, 2015-16, 2022-23, 2030-31. Šventieji metai – 2030-31 yra naujojo jubiliejinio ciklo trečiosios dešimtosios dalies metai arba naujasis tūkstantmetis. Tai paremta jubiliejiniais metais, kurie yra kartą per 27-28 ir 77-78 metus, kaip aprašyta Ezechielio 1:1. Trečiąją dešimtąją dalį galima pakeisti remiantis Bažnyčios konstitucija tose srityse, kur yra panaši socialinio aprūpinimo sistema.

Šabo metai yra žemės poilsio metai, tada žemės vaisius gali valgyti vargšai ir gyvuliai (Ex. 23:10-11). Šabo metai yra 1998-99,2005-06, 2012-13, 2019-20, 2026-27, į kuriuos įeina jubiliejiniai 2027-28 metai.

Kuris pasigaili vargšo ,tas skolina pinigus Viešpačiui Dievui, o Jis atlygins jam jo gerąjį darbą (Pam. 19:17) ir jam nieko netrūks (Pam. 28:27), ir jis įsigis lobį danguje (Mk. 10:21). Dievas gali aukoti visa kiekvienam geram darbui, patenkinant ne tik šventųjų reikmes, bet ir taip, kaip Dievui bus reiškiama padėka (2 Kor. 9:6-12).

3.2.7. Kariavimas ir rinkimai

3.2.7.1. Kariavimas

Šventieji yra Aukščiausiojo Dievo kunigai. Krikščioniui nedera atimti gyvybės kitam žmogui (Ex. 20:13; Mt. 5:38-48; Lk. 6:27-36). Jei Kristaus tarnai būtų pasauliečiai, jie galėtų kovoti taip, kad juos negalėtų nugalėti pasaulietiški autoritetai (Jn. 18:36). Ginklai, kuriais naudojasi išrinktieji, kad sunaikintų tvirtoves, yra dieviškosios stiprybės ginklai (2 Kor. 10:4). Todėl krikščionių pareiga – remti savo valstybės vadovybę maldomis ir garbingai veikti savo tautos gerbūvio pagerinimui, kad Dievas ją galėtų apsaugoti savo stiprybe.

3.2.7.2. Rinkimai

Krikščionys turi laikytis savo valstybės įsakymų, išskyrus tuos atvejus, kai jie prieštarauja Biblijos įstatymams . Mums įstatyme yra įsakyta dalyvauti rinkimuose, ir, jei nėra konflikto su Biblijos principais, krikščionys savo liudijimą gali išreikšti tokiu būdu. Vadovo išrinkimas rinkimų būdu kilęs iš Deuteronomium 1:9-14 ir tūkstantmečio pranašystės pabaigoje 1:11. Dalyvavimas politinėse kovose vertinamas kaip kovojimas.

5.1. Blogio gyvavimas Debesų Vaikų sumaištinimo išdavoje

Šėtonas buvo išsiųstas iš dangaus už maištingumo nuodėmę, nes noras save sulyginti ar padaryti pranašesniu už patį Viešpatį Dievą yra stabmeldystė (ar užsispyrimas, kaip parašyta 1 Sam. 15:23). Šėtonas norėjo save prilyginti Aukščiausiajam Dievui Tėvui. Tuo pačiu metu Kristus nepretendavo į lygiavertiškumą su Dievu, bet vykdė jo valią. (Jn.4:34).

“Jis turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones.

Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.

Todėl Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų” (Filip. 2:6-9).

Dievas Kristų paaukštino už paklusnumą, nes jis nenorėjo lygintis su Juo ar užimti Jo vietą, kaip to savo laiku norėjo trečiasis iš elohimų ar bene elohim.

Evangelijoje pagal Luką 10:18 Kristus sakė, kad jis matė Šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus. Šėtonas nušlavė trečiąją dalį angelų arba žvaigždžių iš dangaus (Apr. 12:4). Kartu su Šėtonu angelai buvo nuversti ant žemės (Apr. 12:9). Šį siaubą simbolizuoja Apreiškimo Knygos 8:10 aprašytasis, kur trečiasis angelas vėl demonstruoja vargą, nes Angelo Žvaigždės kritimo pasėkoje buvo sunaikinta trečioji dalis sukurtojo. Debesų vaikai buvo pamesti maištaujant. Debesų vaikai yra Dievo būstas Danguje. Maištininkai matė, kaip trečioji dalis iš šio būsto yra sunaikinama, ir žemės sistema piktžodžiauja prieš Dievo Žodį ir Jo gyvybę, t.y. prieš tuos, kurie gyvena danguje (Apr. 13:6). Dievas gyvena ir debesų būste, kas yra Debesų vaikai, ir išrinktuosiuose, kas yra Dievo gyvenimo vieta žemėje.

5.2. Doktrinos apie ankstesnį pasmerkimą

Per Jėzų Kristų, Šventosios Dvasios pagalba Dievas atvėrė protą išrinktiesiems, pradedant Apaštalais, kad jie galėtų suprasti Raštus (Evang. pagal Luką 24:45). Kristus kalbėjo palyginimais, kad tie, kurie nėra išrinktieji, negalėtų suprasti. Taip jie sugrįžtų ir būtų išgelbėti (Mt. 13:10-17) prieš teismą. Dievas yra gailestingas ir nenori, kad kas pražūtų. Todėl, remdamasis Savo sumanymu, Jis yra numatęs pašaukti kiekvieną . Tuos, kuriuos jis iš anksto išsirinko, Jis yra numatęs padaryti panašiais į savo Sūnų, kad jie galėtų būti pirmagimiais daugelio brolių tarpe. Kuriems Jis iš anksto numatęs skirti išganymą, tuos Jis ir pašaukė, ir kuriuos Jis pašaukė, tuos Jis ir nuteisino, bet kuriuos Jis nuteisino, tuos Jis ir išaukštino. Tai ką apie visa šitą sakysime? Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus? ((Rom. 8:28-31).

5.3 Mirusiųjų Karalystė

Mirusiųjų Karalystė yra ramybė (Ps. 115:17) ir tamsa (Ps. 143:3). Nėra amžinai egzistuojančios sielos. Visus žmones ištinka vienodas likimas (Eccl. 9:3). Mirusieji nieko nežino (Eccl. 9:5).

Keli iš anksčiau mirusiųjų nesikels (Iz. 26:14).

Mirusieji šventieji vadinami gulinčiais arba paskendusiais miege (žiūr. Mt. 9:24, Jn. 11:11, 1 Kor 11:30: 15:6; 18,51;1 1 Tesal 4:13-15; 2 Pet. 3:4).

5.4. Prisikėlimas iš numirusiųjų

Dievas daro stebūklus mirusiųjų tarpe, ir mirusieji kelsis Jį garbinti (Ps. 88:10). Jo meilę liaupsins iš kapo (Ps. 88:11), kada mirusieji prisikels iš mirties. Nes Jobas žinojo, kad jo Išgelbėtojas yra gyvas, ir pabaigoje Jis prisikels iš numirusiųjų. Ir po to, kai jo kūnas ir bus sudraskytas ir jis bus be kūno, Jobas žino, kad vistiek matys Dievą (Jobo 19:25). Jis Jį matys ne kaip svetimšalį ar priešą. Dievas bus jo šalininkas (Jobo 19:25-27).

Kristus prisikėlė iš numirusiųjų, kad mes galėtume žinoti, kad jis yra Mesijas (Mt. 11:4-5). Lozorius buvo jo stiprybės pavyzdys (Jn. 11:11). To meto autoritetai žinojo ir laukė, kada Mesijas prisikels iš numirusiųjų (Mt. 14:2).

Buvo suprantama, kad ne visi mes užmigsime, bet visi mes būsime pakelti, gaudžiant paskutiniajam trimitui (1 Kor. 15:51). Daugelis kartų įmigs giliame miege, bet kiti šventieji gyvens, kada paskutinėmis dienomis ateis Mesijas. Bus prikeltas dvasinis kūnas (1 Kor.15:44). Tie, kurie miegos, bus pažadinti. Tie, kurie iki Viešpaties atėjimo bus likę gyvi, niekuo nesiskirs nuo tų, kurie užmigę (1 Tes. 4:13-15). Viešpats Dievas nusileis nuo dangaus, nuskambėjus arkangelo balsui ir Dievo trimitui; tad pirmieji prisikels tie, kurie mirė, susivieniję su Kristumi tikėjime. Po to gyvieji išlikusieji, bus pakelti pasitikti Viešpaties, ir bus visada kartu su Viešpačiu (1 Tes. 4:16-17).

Po prisikėlimo prasidės šventųjų tūkstančio metų valdymas. Šventieji valdys tautas geležine lazda (Apr. 2:26-27).

Po prisikėlimo nebus vestuvių (Mt. 22:30). Kiekvienas šventasis bus pažadintas kaip dvasinis kūnas. Kristus mirė už mus, kad mes galėtume prisikelti iš miego ir gyventi su juo (1 Tes. 5:10).

Ir svarbu suprasti, kad tik teisingieji bus pažadinti pirmąjį prisikėlimo kartą. Tiesumas (zedek) ir teisingumas žydų kalboje yra vienas žodis ir reiškia vieną ir tą patį. Todėl neatgailautas teisybės iškraipymas atima iš išrinktųjų prisikėlimo galimybę.

5.5. Nusidėjėlių teismas

Žmonija yra pajungta teisingumo treniruotėms. Dievas nenori, kad kuris nors pražūtų, bet kad visi atsiverstų (2 Pet. 3:9).

Jeigu Dievas atimtų savo Dvasią, tai visa kūrinija kartu išnyktų, ir žmogus vėl virstų dulke (Jobo 34:15), siela paprastai neegzistuotų.

Ta žmonijos dalis, kuri nebus prikelta pirmąjį prisikėlimo kartą, kuris yra prakilnesnis prisikėlimas (Žyd. 11:35), bus prikelta iš numirusiųjų antrąjį prisikėlimo kartą, po Mesijo tūkstančio metų valdymo. Šis procesas bus teismo periodas, kuris tęsis daugiau kaip šimtą metų (Iz.65:20). Prisikėlimo teismas (Jn. 5:29) yra viena iš korekcijų ir mokslų, kad visa žmonija būtų pasiruošusi amžinojo gyvenimo gavimui. Žodžio Teismas (Kriseoos) reikšmė – sprendimas.

Esmė tame, kad šie sprendimai bus priimti už atatinkamą poelgį. Šie sprendimai gali turėti bausmės ir keršto koncepciją. Vis dėlto tie, kurie neturėjo galimybės pažinti Dievą, už tai nebus teisiami. Nusidėjėliai turės galimybę intensyviai mokytis. Jeigu jie neatgailaus šimtą metų, kurie jiems paskirti po antrojo prisikėlimo, jie bus pasmerkti mirčiai, ir juos sunaikins Gehennos ugnis (išversta pragaras) (Mt. 5:22; 29,30,10:28, 18:9, 23:15, 33, Evang. pagal Morkų 9:43,45,47; Evang. pagal Luką 12:5; Jokūbo laiškas 3:6).

Naujajame Testamente yra trys žodžiai, kurie verčiami pragaras. Žodis hade ar Šeola reiškia kapas arba palaikai, vieta, kur laidojami mirusieji. Antras žodis – Gehenna, kuris yra žydų originalus pavadinimas, taip vadinamas Hinono slėnys. Tai vieta, kur Jeruzalėje buvo deginami nugaišę gyvūnai ar atmatos. Šį žodį Kristus vartojo aprašydamas pražūtį, kuri laukia mirusiojo kūno ar sielos po teismo dienos (Mt. 10:28). Trečiasis žodis Tartaros – bedugnė, kur buvo sumesti angelai, kurie sukilo prieš Dievą.

Amžinoji bausmė (kolasin – bausmės paskyrimas), kas aprašyta Evang. pagal Matą 25:46, yra opozicija amžinajam gyvenimui. Tai paprasčiausiai mirtis. Teismo prasmė, kaip pavyzdžiui, timorijoje (Žyd. 10:29), yra kilusi iš išteisinimo prasmės. 2 Korintiečiams 2:6 epitimia vartojamas iš pagarbos kaip pilietybės. Todėl teismas turi pagarbos kaip piliečio likvidavimo prasmę.

Taigi, mirusiųjų amžinosios kančios nėra. Šventieji bus pašaukti pirmąjį prisikėlimo kartą, kad pravestų mokomąjį darbą Tūkstantmetyje, kad demonai galėtų būti teisiami už jų darbus, ir pasaulis turėtų palyginimo standartus, pagal kuriuos galima numatyti rezultatus. Jie nemirs, nes jie yra teisiami dabar. Apie juos pasakyta, kad jie paskendo miege.

Paskutinė pasaulio dalis, kuri nepriklauso išrinktiesiems, neteisiama dabar. Likusioji pasaulio dalis bus prikelta ir pataisyta priežiūroje antrąjį prisikėlimo kartą (Apr. 20:12-13). Daugiau nėra nė vieno kito prisikėlimo ar teismo, kaip tik antrasis visuotinis prisikėlimas. Atgailautojams bus duotas amžinas gyvenimas kartu su šventaisiais, bet tie, kurie neatgailaus, paprasčiausiai mirs, ir jų kūnai bus sudeginti. Po to ir mirtis ar mirusiųjų pasaulis bus įmesti į ugnies ežerą (Apr. 20:14). Nusidėjėliai, kurie bus gyvi Mesijo atėjimo metu, bus nužudyti (Mal. 4:3) ir paskirti antrajam prisikėlimui.

Antrasis prisikėlimas bus žydų teismas už tai, kad jie atmetė Kristų. Jie buvo karalystės vaikai, kurie buvo išstumti į tamsybes (Mt. 8:12). Vietoje to, kad jie turėtų dieviškosios prigimties ir pirmojo prisikėlimo dalį, jie kaip tauta bus paskirti antrajam prisikėlimui. Juda nebuvo paskirtas dalyvauti pirmajame prisikėlime. Nes daug yra pašauktųjų, bet maža išrinktųjų (Mt. 22:13-14). Daugelis, kurie priima Kristų, bet nušalina jo išrinktuosius, nėra verti pagarbos (Mt. 25:30), faktiškai bus paskirti antrajam prisikėlimui ir bus sustatyti prioritetų tvarka (Evang. pagal Luką 13:30).

7.1. Dievo Karalystės prasidėjimas

Dievo Karalystės atėjimas yra pranašaujamas kaip valstybė, kurios neapribos šio pasaulio santvarkos, ir kuri prasidės Mesijo atėjimu epochos pabaigoje (Dan. 2:44). Dievo Karalystę skelbė Kristus, kuris sakė, kad ji jau yra arti atėjusi (Evang. pagal Morkų 1:14-15). Taigi, Karalystė turi dvi fazes. Pirmiausia, tai yra dvasinį Karalystė ir, antra, tai yra fizinė Karalystė, tūkstančio metų ilgame Mesijo valdymo laikotarpyje.

7.1.1. Dvasinė Karalystė

Iki pat 30 metų po Kristaus Pentakosto Šventoji Dvasia buvo suteikta tik keliems pranašams ir Izraelio vadovams, konkrečių tikslų įgyvendinimui. Nė vienai kitai tautai iki pat pagonių įėjimo į Bažnyčią 30 metais po Kristaus nebuvo suteikta Šventoji Dvasia (Apr. 20:4)

Šventoji Dvasia žmonijai buvo suteikta po Kristaus mirties 30 metais Pentakoste kaip Karalystės pirmoji fazė (Apd. 2:1-4) kurią ji matė didingai ateinančią (Evang. pagal Morkų 9:1). Ją turime priimti nuolankiai nusižeminę ir stengdamiesi įgyti kuo daugiau žinių kaip vaikai (Evang. pagal Morkų 10:15). Kol žmogus negims iš naujo per vandenį ir Dvasią, jis negali regėti Dievo Karalystės (Evang. pagal Joną 3:3-5).

Dievo Karalystės paslaptys yra patikėtos išrinktiesiems, ir jų suvokimas ateina su Šventąja Dvasia, nes Biblija yra parašyta palyginimais (Lk. 8:10). Dievo Karalystė nėra valgymas ir gėrimas, bet teisybė, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje (Rom. 14:17). Dievo Karalystė yra ne žodžiuose, bet jėgoje (1 Kor. 4:20).

Atgaila yra absoliuti būtinybė, kad patekti į Karalystę. Atgailautojai, kurie atgailauja savo nusidėjimus, bus pirma pasitikinčiųjų savimi (Mt. 21:31-32). Išrinktųjų kvietimas yra bendras informacijos skleidimas, kas palyginamas su sėjimu (Mt. 13:3-9). Yra sėjama ir gaunama su didžiausiu džiaugsmu per Šventąją Dvasią (Mt. 13:44-46). Todėl daug yra pašauktųjų, bet mažai išrinktųjų (Mt. 20:16; 22:14). Pašaukti susirenka visi, ir išrinktieji, kurie laikui baigiantis tai pat bus išsijoti Mesijai ateinant, arba taip pat mirusieji prisikėlimo metu (Mt. 13:25-30,36, 38-40, 47-50). Išrinktieji bus pašaukti, todėl išteisinti ir pagerbti (Rom. 8:29).

Kai Karalystė per Šventąją Dvasią yra duodama, ji panaši į garstyčių grūdelį, kuris išauga dideliu medžiu ar raugu, kuris išraugina visą tešlą (Mt. 13:31-33), tai suteikia galimybę Dievui būti viskuo visame kame (1 Kor. 15:28).

Sąlyga yra tokia, kad pirmiausia reikia ieškoti Dievo Karalystės ir Jo teisybės, o visa kita bus pridėta (Mt. 6:33). Dievo Karalystės ženklas žmoguje yra žmogaus sugebėjimas nugalėti demonus (Mt. 12:28). Dievo valios vykdymas yra sąlyga patekimui į Dievo Karalystę per Šventąją Dvasią. Jei tai lieka neišnaudota, tai Karalystė yra atimama ir atiduodama tiems, kurie neša jos vaisius (Mt. 21:31-34).

Dievo Karalystė ateina nepastebimai, ir ji yra jūsų tarpe (Evang. pagal Luką 17:20-21). Dievo Karalystę, taip vadinamą Debesų Karalyste, neįgyjame Aukščiausiojo Kristaus veiklos rezultate, kas yra vienas iš išrinktųjų aspekto, bet vykdant Dievo Tėvo valią (Evang.pagal Matą 7:21). Tik nusižeminančiai vykdant Dievo valią, būsime paaukštinti Debesų Karalystėje (Mt. 18:3-4).

Tie, kurie nepaveldės Dievo Karalystės, ypatingai pažymėti 1 Laiške Korintiečiams

6:9-10, Laiške Galatams 5:21 ir Laiške Efeziečiams 5:5.

7.1.2. Kristaus tūkstantmetis valdymas

Mesijo tūkstančio metų valdymo laikas minimas Apreiškime Jonui 20:2-7.

7.1.2.1.Mesijo antrasis atėjimas

Biblinės sistemos atnaujinimas per Mesijo sugrįžimą minima Cakarijo 14:4. Kristus dar vienu palyginimu pasakė, kad jis turi išvykti, ir tada turės sugrįžti (Evang. pagal Luką 19:12).

Mesija atvyks į Alyvų kalną ir kartu su išrinktaisiais įsteigs savo karalystę. Jis atnaujins Šventovę (Apd. 15:16). Jis atnaujins biblinę sistemą, Šabą, Naujojo Mėnesio šventę ir kasmetinius Šventųjų dienų periodus. Visos tautos siųs savo atstovus į Jeruzalę melsti Viešpatį Dievą ir švęsti Slenksčio Šventę, arba jie reikiamu metų laiku negaus lietaus (Cak. 14:16-19).

Jo atėjimas bus paženklintas dideliais ženklais ir stebuklais, su didžia galybe ir šlove (Mt. 24:27; 30; Apr. 1:7). Jo sugrįžimas bus matomas, ir jį lydės debesų ženklai (Apr. 6:12). Jėgos bus sutrenktos. Saulė aptems, ir mėnulis neduos savo spindėjimo (Mt. 24:29; Apaštalų Darbai 2:20). Jis sėdės prie Visagalio dešinės ir ateis iš dangaus debesų. Tokiu būdu Dievas duoda Kristui stiprybę (Mt. 26:64; Evang. pagal Morkų 14:62; Evang. pagal Luką 21:27; Apaštalų Darbai 1:11).

Kristus ateis su Arkangelo Mykolo trimito garsais (1 Tes. 4:16-17; Apr. 11:15).

Kada Žmogaus Sūnus atvyks savo didybėje, kad būtų garbinamas savo šventuosiuose (2 Tes. 1:10) kartu su savo angelais, jis atskirs visų tautų žmones ir teis juos (Mt. 25:31-46).

Išrinktieji, Dievo Karalystės nariai, kuriems per atgailą suteikta Šventoji Dvasia ir kurie krikštijosi ir turėjo įsakymus, bus prikelti iš numirusiųjų kartu su Kristaus atvykimu. Tai bus pirmasis prisikėlimas (Apr. 20:4). Išrinktieji turi viltį ir tikslą laukti Mesiją (1 Tes. 2:19; Apr. 22:20). Išrinktieji turi tapti nepeiktino šventumo, kad būtų pasiruošę tam, kad Kristus su savo šventaisiais ateis (1 Tes. 3:13; 1 Tes. 5:23). Kad būti išgelbėtam, svarbi yra teisybės meilė (2 Tes. 2:8). Nedorėlius Viešpats Dievas sunaikins savo burnos kvėpimu (2 Tes. 2:8). Bažnyčia turi budėti, ir ji neturi teisės užmigti, nes Ji nežino, kada Viešpats ateis (Evang. pagal Morkų 13:35-37, Apr. 3:3,11). Kristus sugrįš, kad spręstų teisingą teismą ir kovotų su tais, kurie nebuvo paklusnūs Dievo įsakymams (Ps. 96:13; Apr. 19:11). Jis sugrįš ir spręs apie visos žmonijos darbus (Apr. 22:12).

7.1.2.2. Izraelio susirinkimas

Su Mesijo sugrįžimu išrinktieji ir fiziniai Izraelio nariai, iš kurių keli bus išnaudoti kaip kunigai, iš visų pasaulio kraštų susirinks Jeruzalėje (Izaija 11:12; 66:19-21).

7.1.2.3. Viešpaties Diena

Prieš Viešpaties Dieną išrinktųjų tarpe prasidės maištingumas arba atkritimas - atkritimas nuo tiesos ir įsakymų. Išaiškės sūnus paklydėlis, kuris taip pavadintas dėl savo atsiskyrimo nuo Dievo įstatymų per savo mokymą išrinktųjų tarpe (2 Tes. 2:3-8). Jis sėdi Dievo soste ir jį vadina Dievu. Mesija savo atėjimu jį nužudys.

Viešpats Dievas nužudys tuos, kurie kovoja prieš Jeruzalę. Žmonės, kurie bus sunaikinti, kris į paniką ir stos prieš savo draugus (Cak. 14:12-13). Visa tai įvyks nelauktai (1 Tes. 5:2).

Žemėje prasidės pražūtis. Kristus ateis įniršyje, ir visi slėpsis kalnuose ir uolose, nes nė vienas negalės išsilaikyti (Apr. 6:15-17). Paskutinėmis dienomis Dievas ateis su trimito garsais ir nelaimėmis (Apr. 8:7-21; Apr. 16:1-20). Viešpaties Dienos, kuri gali trukti tūkstantį metų, pabaigą mes žinome, kad žemė bus sunaikinta. Planeta bus sunaikinta ugnimi (2 Pt. 3:7-10,12), kartu sunaikinant ir visą žmoniją.

Visi Viešpaties Dievo dienos įvykiai nukreipti į tai, kad būtų sprendžiamas teismas žemei ir būtų patobulinta žmonija (Judo 14-16). Išrinktieji, kurie bus nusidėję, bus atsiunčiami atgal į pasaulio sistemą, kad jie tą Viešpaties dieną galėtų būti išgelbėti ir paruošti antrajam prisikėlimui (1 Kor. 5:5). Todėl yra tik du prisikėlimai.

7.1.3. Amžinojo Dievo Karalystė

7.1.3.1. Dievo atėjimas

Kai Kristus bus nuteisęs visas valdžias ir autoritetus, jis visą sistemą atiduos atgal Dievui (1 Kor. 15:24,28). Tada Dievas atvyks ant žemės ir perkels čia visą dangaus administraciją. Tada visa žemė bus Jo šlovės pripildyta (Izaijos 6:3) ir Dievas su Avinėliu bus šios sistemos šviesa (Apr. 21:23).

7.1.3.2. Naujasis pasaulis ir naujoji Jeruzalė

Izaijos 65:17 parašyta, kad bus sukurtas naujas pasaulis ir naujas dangus. Izraelio giminė ir vardas šioje sistemoje bus Dievo garbės vietoje (Iz. 66:22) iki pat tūkstančio metų pabaigos, kada visas kūnas pasens. Dievas gyvens Cionoje, ir jis bus vadinamas ištikimu miestu (Cak. 8:3). Naujasis Jeruzalės miestas nužengs iš dangaus (Apr. 3:12). Naujoji Jeruzalė bus šventas miestas, kuris nužengs kaip naujosios žemės ir naujojo dangaus kūrinys (Apr. 21:1-4,7,10). Dievas bus kartu su visais žmonėmis. Aukštesnieji dalykai jau nebebus minimi (Izaijos 65:17). Naujos žemės ir naujo dangaus, kur vyrauja teisybė, mes laukiame remiantis pažadu (2 Pet. 3:13). Daugelis išrinktųjų taps Dievo Šventovės piliastrais (Apr. 3:12). Taigi, tai bus dvasinis pastatas.

7.1.3.3. Žmonijos likimas

Išrinktiesiems bus patikėtas planetos administravimas tūkstantmečio periode (Evang. pagal Luką 19:17,19). Jie bus panašūs į angelus (Evang. pagal Matą 22:30), paveldės žemę ir matys Dievą, nes jie bus Dievo Sūnūs (Mt. 5:3-11). Tai lies visas tautas (Mt. 8:11). Dievui Tėvui tai suteiks malonumo (Evang. pagal Luką 12:32). Nes visi, kurie vadovaujasi Dievo Dvasia, yra Dievo vaikai (Rom. 8:14).

Mesijo tūkstantmetė Karalystė yra tik priemonė, kad paruošti žmoniją tikriesiems uždaviniams, kurie įvykdys Dievo planą, kas įvyks jau prieš žemės sukūrimą.

Galutinis žmonijos tikslas – būti paruoštai užimti savo vietą angelų pulke ir gauti sau priklausantį palikimą, kuris yra žemės ir naujai sukurto universo (Dan. 7:27, 12:3) vystymas ir valdymas (Ps. 8:1-9; Dan. 2:44-45).

Dvasia Treinitarianizme

Trinitariečiai atskyrė teologiją nuo taip vadinamos išganymo ekonomijos Jėzaus Kristaus inkarnacijoje. La Cugna (GOD FOR US The Trinity and Christian life, Harper San Francisko, 1991), kalbant apie Trejybės doktrinos išsivystymą ir Išganymo Plano (arba Soteriologijos) atskyrimą nuo teologijos, kaip tai pasirodė Jėzaus Kristaus inkarnacijoje, rašė, kad Kapadokiečiai orientavo teologiją kryptimi, kuri skatino ekonomijos ir teologijos atsiskyrimą. Ši trajektorija , žinoma, privedė prie

Pseidodionisija via negativa, ir, pagaliau, prie Palamos Gregorijo teologijos (6 skyr.).

Lotynų Vakaruose laikotarpyje po Nikos tokie teologai kaip Hilarijus Poiterietis ir, gal būt, ir Marcellus iš Ankiros, išlaikė ryšį tarp dieviškųjų hipostazių ir išganymo ekonomijos. Augustinas sukūrė visai kitą požiūrį. Jo pažiūrų užuomazga buvo ne Tėvo monarchija, bet dieviškoji substancija, kurią vienodai padalina trys asmenybės. Vietoje to, kad tyrinėti teologijos prigimtį, kuri atsiskleidė Jėzaus Kristaus inkarnacijoje ir sudievinime su Dvasia, Augustinas ieškojo Trejybės pėdsakų, kurie randasi žmogaus sieloje. Augustino intratrejybinių santykių “fizinės” analogijos sekimas reiškia, kad po to Trejybės doktrina priimama kaip “vidinis” dieviškumas,, kuris ir skiriasi nuo to, ką mes žinome apie Dievą per Kristų Dvasioje (LaCugna, 44 st.).

Viduramžių Lotynų teologija sekė Augustinu ir teologijos atskyrimu nuo ekonomijos ar soteriologijos. Visa sistema susimaišė su neoplatonizmu ir misticizmu.

Svarbus LaCugnos pripažinimas yra tas, kad, pradedant Augustinu, Tėvo Monarchija jau nebuvo aukščiausia. Trejybė priėmė lygiavertiškumo principą. Tai buvo antras klaidingas žingsnis. Teisinga prielaida būtų buvusi dievybės manifestacija kiekviename žmoguje, tai yra, Tėvo poveikis per Šventąją Dvasią, kas sklinda iš jo per Jėzų Kristų. Šis poveikis per Jėzų Kristų davė Jam galimybę vesti ir toliau vystyti žmonių norus santykiuose su Dievu, kuris gyveno kiekviename išrinktajame.

Kristus nebuvo Šventosios Dvasios pirminis šaltinis. Jis buvo tarpininkas ir vadovas. Jis veikė Dievo labui, kaip visada buvo veikęs vardan Dievo pageidavimo ir suderinus su juo. Tačiau jis nebuvo Dievas. Trinitariečiai prarado šią koncepciją, ir iš viso ar jie suprato reikalo esmę. LaCunga sakė:

Trejybės teologija buvo prijungta tik vieno Dievo žiniai (44 pusl).

Tai fundamentaliai įtakojo krikščionių meldimosi būdą. Jie daugiau nesimeldė vien į Tėvą (Mt. 6:6,9). Sūnaus vardu, kaip tai mus moko daryti Biblija (Evang. pagal Luką 11:12), meldžiantis į Tėvą (Evang. pagal Joną 4:23), bet meldėsi į Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Vėliau rašto aiškintojai iš pačios teologijos sukūrė metafiziką. Bet visas šis pastatas buvo pastatytas ant nesilaikymo Biblija pagrindo ar manipuliuojant ja. Dėl šios priežasties trinitariečiai visus Biblijos tekstus nepritaikė reikalo esmei, neteisingai vertė ir citavo kitus šaltinius, ignoruodami tuos, kuriuos jie negalėjo išaiškinti ir pakeisti. Bet jų sistema paremta misticizmu ir neoplatonizmu. LaCugna rašo, kad:

Kapadokiečiai (ir Augustinas), išdėstydami Tėvo, Sūnaus (ir Dvasios) santykius “intradieviškame” lygyje, yra toli nuėję nuo Raštų suvokimo ekonomijos atžvilgiu (54 pusl.).

Vienintelis Dievas egzistavo kaip ousia trijose konkrečiose hipostazėse. Mes matome (Cox, The Elect as Elohim), kad platonistų terminas ousia ir stoikiečių hipostazė iš esmės reiškia vieną ir tą patį.

Dvasios veikimas intradieviškame lygyje reiškia, kad išrinktieji negali pasidalinti dieviškąja prigimtimi, kaip tai gali daryti Kristus. Ši prielaida prieštarauja Raštams. Išrinktiesiems neleistina likti bevaisiais Viešpaties pažinime (2 Pet. 1:4).

Laiške Efeziečiams 1:22 rašyta, kad Dievas visa palenkė prie Kristaus kojų, o patį pastatė viršum visko, kad būtų Bažnyčios galva. Dievas Kristų prikėlė

ir pasodino prie savo dešiniosios rankos danguje, aukščiau už visas valdžias, galybes, kunigaikštystes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame. Ir Jis visa palenkė jam po kojų, bet jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva Bažnyčios, kas yra jo Kūnas, pilnatvė, kuris visa visame pripildo (Efez. 1:20-23).

Taigi, Kristui duota galia kiekvienam vardui, nes vardas pats savaime demonstruoja autoritetą. Jis pastatytas viršum visko, kad Bažnyčia galėtų tapti paveldėtoja per Kristų, kuriame kūniškai gyvena visas Dievo tobulumas ir pilnatvė (Kol. 2:9). Žodis Dievas šioje konteksto vietoje naudojamas Theotetos reiškia dievystę arba Dievo būties esmę.

Taierio (Thayer) manymu dievystė (Theot) skiriasi nuo dieviškumo (Theiot), kaip esmė skiriasi nuo prielaidos (Thayer’s 288 psl.). Tuo norima pasakyti, kad dievystės pilnatvės esmė akivaizdžiai yra gyvavusi Kristuje. Ši pilnatvės esmė yra duota mums, kad visi žmonės nusivilktų senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilktų naujuoju - naująją Dievo esmę (Kol. 3:10). Jie jau nebus nei žydai nei graikai, bet visi bus Kristaus, nes jis yra visuose (Kol. 3:11). Jis per Šventosios Dvasios stiprybę pajungia žmones, kad pagaliau Dievas būtų viskas visame kame (1 Kor. 15:28).

Bet kai jam visa bus pajungta, tuomet ir pats Sūnus nusilenks tam, kuris buvo viską jam pajungęs, kad Dievas būtų viskas visame kame (1 Kor. 15:28).

Trinitariečiai šį tekstą pradėjo versti kaip Visa visuose, tokiu būdu išvengiant logiško Dievo esmės traktavimo, kuris prieinamas visiems žmonėms, taip pat kaip jis buvo prieinamas Kristui, kas atsispindėta šiuose tekstuose.

Tai Kristus, kuris pripildo mus Dievo galybės pilnybe (Efez. 3:19). Kristaus galybės pilnybė yra Tėvo atspindys (image) (Efez. 4:13). Tai reiškia, kas mes tampame panašūs į Tėvą (eikom) , taip pat kaip Kristus, ir taip mes esame Dievo vaikai ir Kristaus bendraįpėdiniai Dievo Karalystėje (Rom. 8:17; Jokūbo Laiškas 2:5). Bendraįpėdiniai ir pažado paveldėtojai (Gal. 3:29) už išganymą (Žyd. 1:14), ir kartu gyvenimo malonės paveldėtojai (1 Pet. 3:7).

Dievo Sūnus tampa Amžinuoju tėvu (Iz. 9:6), būdamas Tėvu išrinktiesiems, tuo pačiu užimdamas vietą tarp tėvų danguje, kurių ten yra daug (Efez. 3:14).

Todėl aš klaupiuosi prieš Tėvą, nuo kurio kiekviena gentis danguje ir žemėje turi savo vardą.

Žodis gentis čia yra patria arba tėvystė. Todėl tėvo titulas, nesvarbu namuose ar Dievo namuose, yra iškeltas titulas, kuris demonstruoja kiekvieno lyderio visišką atsakomybę už kiekvieną šeimos narį. Taigi, ta tvarka yra nuo Dievo į Kristų ir į vyrus (1 Kor. 11:3), kurie turi atlikti savo pareigą, kaip Dievas tai atlieka Kristaus ir kitų Dievo Sūnų atžvilgiu, kurie yra elohimai, ir kaip šitie elohimai atlieka savo pareigą tų atžvilgiu, kurie yra jų artimieji.

Šventoji Dvasia yra mechanizmas, kuri suriša visas šias dievybes vieną su kita ir suteikia sugebėjimą būti elohimu Debesų vaikams. Negali būti jokių kalbų apie tai, kad Šventoji Dvasia yra Dievas tokia prasme, kuri skiriasi nuo individo ir apsiriboja trejų dievybių intradieviškaisiais santykiais. Visi yra Dievo Sūnūs ir todėl Kristaus bendraįpėdiniai viena ir ta pačia prasme. Malda į Šventąją Dvasią, taigi, tai būtų savęs dievinimas, yra tik priemonė, kurios padedamas Dievas tampa visu visuose.

Todėl tokia malda kaip savęs dievinimas, savaime aišku, yra draudžiama, nes tai yra žmogaus dalis. Tai galia arba priemone, tačiau ne pats Dievas, Šventoji Dvasia mus parengia būti elohimais arba Theoi.

Dievas yra ir struktūra, kuri pasireiškia Soste. Šis Sostas aprašytas Psalmėse ir kitose Raštų vietose; Apreiškime Jonui 4:1 kalbama apie Dievo Sostą ir Senąjį Sostą. Sostas kuriame kaip Avinėlis Vyriausias Kunigas (Žyd. 8:1-2) yra Jėzus Kristus, tarnauja ir meldžiasi Visagaliui Dievui (Apr. 4:8-11). Tarnaudamas Dievui, Kristus paaukojo savo gyvenimą, ir kiekvienas vyriausias kunigas skiriamas atnašauti dovanas ir aukas Dievui (Žyd. 8:3).

Apreiškime Jonui 4:8-11 parašyta, kad Viešpats Visagalis Dievas yra karūnuotas ir vyresnieji taip pat karūnuoti, Tačiau jie yra pavaldūs Viešpačiui Visagaliui Dievui, kuris yra sukūręss visa visame. Jame yra Jėzus Kristus ir Viešpaties Dievo Sostas.

Dievo vaikų būryje yra keleri Dievo Sūnūs (iš Jobo 1:6, 2:1; 38;7, Ps. 86-8-10, 89:53, 96:4; 135:5), kurie vadinami Bene Elyon arba Aukščiausiojo Sūnūs. Išrinktieji žmonės taip pat yra įjungti į Dievo vaikų pulką kaip Dievo Sūnūs (iš laiško Romiečiams 8:14).

Kristus buvo pradžia ir visos Dievo Kūrinijos pirmagimis. Jame sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ir sostai, ir viešpatystės , ir kunigaikštystės, ir galybės, ir valdžios, ir santvarkos. Visa sutverta per jį ir jam. Bet jis pats yra pirma mūsų daiktų, ir visa juo laikosi (Kol. 1:16-17). Dievas sutvėrė visa ir norėjo, kad visa egzistuotų Jame. Kristus nėra Dievas tokia prasme, kaip Dievas Tėvas, kuris yra vienatinis Nemirtingasis (1 Tim. 6:16), kuris yra amžinai gyvas.

Biblija Dievą laiko Jėzaus Kristaus tėvu (Rom. 15:6; 2 Kor. 1:3, 11:31; Efez. 1:3; 17; Kol. 1:3; Žyd. 1:1; 1 Pet. 1:3; 2 Jono 3; Apr. 1:1,6, 15:3). Kristus yra gavęs gyvenimą, stiprybę ir autoritetą Dievo Tėvo įsakymu (Evang. pagal Joną 10:17-18). Kristus savo valią pajungia Dievo – savo Tėvo valiai (Mt. 21:31; 26:39; Mk. 14:36; Evang. pagal Joną 3:16; 4:34). Dievas išrinktuosius yra patikėjęs Kristui, ir Dievas yra aukščiau už Kristų (Evang. pagal Joną 14:28) ir aukščiau už visa (Evang. pagal Joną 10:29).

Dievas atsiuntė į pasaulį savo Viengimį Sūnų (monogene), kad mes per jį gyventume (1 Jono laiškas 4:9). Kristų šlovina Dievas, kuris pats yra aukščiau už jį (Evang. pagal Joną 8:54).

Kristus paliko savo Debesų vaikų bendriją ir tapo žmogumi, kūnu jis yra kilęs iš Dovydo giminės (Rom. 1:3). Bet per Šventąją Dvasią savo prisikėlimu iš numirusių pristatytą Dievo Sūnumi su didžia galia (Rom. 1:4).

Dievas yra Uola (sur) kaip akmens skaldykla, iš kurios yra išlaužiami visi likusieji akmenys. Jošuės knygoje 5:2 aprašytas akmeninis peilis, kuriuo buvo apipjaustyti Izraelio vyrai – tobula ir patikima uola (Deut. 32:4). Dievas yra Izraelio ir jo išganymo kertinis akmuo (Deut. 32:15), Izraelio gimimo uola (Deut. 32:18; 30-31). 1 Samuelio knygoje rašyta, kad mūsų Dievas yra mūsų uola, amžinoji uola. Iš šios uolos kilę visi, taip pat ir Abraomo palikuonys tikėjime (Iz. 51:1-2). Mesijas yra išlaužtas iš šios uolos (Dan. 2:34,45), kad teistų šio pasaulio imperijas. Dievas , o ne Petras, Kristus, ar kas kitas yra kertinis akmuo, ant kurio Kristus pastatė savo Bažnyčią (Mt. 16:18), ir ant kurio jis pats, kaip ant pamato ilsisi.

Mesijas yra Dievo šventovės pagrindinis kertinis akmuo, kurio išrinktieji yra ir Naos’as arba Šventųjų išrinktieji, Šventosios Dvasios saugykla. Visi Šventyklos akmenys yra išlaužti iš Uolos, kuri yra Dievas, taip pat kaip Kristus, ir visi jie yra paskirti Kristui, dvasinei uolai (Kor. 10:4), papiktinimo ir atsitrenkimo uolai (Rom. 9:33). Kristus savo Šventyklą pastatys taip, kad Dievas galėtų būti virš visų, per visus ir visuose (Efez. 4:6). Dievas yra davęs Kristų, kad būti visa ir visuose (panta kai en pasin Kol. 3:11), padedant visa po jo kojų (1 Kor. 158:27), paskiriant jį galva Bažnyčios, kuri yra jo Kūnas, jo pilnatvė, kuris visa visame pripildo (Efez. 1:22-23). Kai Dievas “visa pajungė ir paklojo Kristui po kojų”, tai buvo manifestas, kad Jis yra Vienintelis, kuris nepajungtas po Kristaus kojomis (1 Kor. 15:27).

Jeigu Kristui yra pajungta visa, tai pats Kristus bus pajungtas Dievui, kas yra įvykę – visa pajungta po Kristaus kojomis, kad Dievas būtų viskas visame kame ( Panta en pasin 1 Kor. 15:28). Todėl platoniečių pažiūra, kuri stengiasi prilyginti Kristų Dievui Trejybėje, prieštarauja Raštams, Kristus sėdės Dievo didybės dešinėje aukštybių aukštybėse (Žyd. 1:3, 13, 8:1, 10:12, 1Pet. 3:22) ir pasidalins Dievo sostą, taip kaip išrinktieji pasidalina tą sostą, kuris yra duotas Kristui (Apr. 3:21), kuris yra Dievo sostas (Ps. 45:6-7, Žyd. 1:8 arba Dievas yra jo sostas ar tavo sostas, ak Dieve).

Dievas, kuris siunčia yra aukščiau už tą, kurį siunčia (Evang. pagal Joną 13:16). Tarnas negali būti didesnis už savo šeimininką (Evang. pagal Joną 15:20). Didžiausias absurdas yra manyti, kad Esybė gali būti auka pati sau. Toks aktas, logiškai sprendžiant, yra savižudybė, arba trinitarizme – dalinai susižalojimas. Todėl ši doktrina neigia prisikėlimą, ypač Pirmame Laiške Korintiečiams 15.

Nukryžiavimo ir prisikėlimo nepaprastumas yra būtinas ir visiškas. Turėjo įvykti kūno prisikėlimas, įskaitant vertimą, kaip Banguotą auką, nes kitaip nėra išganymo ir būsimojo derliaus. Kristaus paruošimas žengimui pas Jo ir mūsų Dievą, kuris yra mūsų Tėvas (Evang. pagal Joną 20:17) buvo realus ir ypatingas.